Antipsichiatrija apibūdina įvairius socialinius, filosofinius ir politinius judėjimus bei kritiką, kuriomis kvestionuojamos tam tikros psichiatrijos praktikos, institucijos ir diagnostikos sampratos. Tai nėra vienalytis srovės pavadinimas — už šio termino slepiasi skirtingi požiūriai: nuo radikalių teiginių, kad „psichikos ligos“ yra socialiniai konstrukto‑rai, iki konkrečių reformų reikalavimų, pavyzdžiui, prieš prievartinį hospitalizavimą ar tam tikras gydymo technikas.

Istorinės bangos ir pagrindinės kryptys

Antipsichiatrijai galima rasti kelių istorinių šaknų. Viena ankstyva bangą sudaro su pokyčiais susiję judėjimai XIX a. pradžioje: pavyzdžiui, per Prancūzijos revoliuciją ir vėlesnes reformas atsirado idėjos apie humaniškesnį elgesį su „bepročiais“ ir apie jų išlaisvinimą iš grandinių — šios idėjos buvo paveiktos romantinių idealų, akcentavusių individo orumą ir jausmingumą. Philippe Pinel ir kiti reformatoriai tuo metu skatino „moralinį gydymą“ ir mažiau griežtas internacijos formas.

Antra ankstyva banga susiformavo Vokietijoje ir kitur XX a. pradžioje (apie 1900 m.), kai kai kurie gydytojai ir mąstytojai pradėjo kritiškai žiūrėti į dideles institucinės priežiūros struktūras, mechaninį pacientų valdymą ir vienareikšmes diagnostines etiketes. Ši kritika vėliau prisidėjo prie platesnių diskusijų apie psichikos sveikatą, teisę ir socialines priežastis.

Trečioji ir plačiausiai žinoma antipsichiatrijos banga įsiplieskė XX a. viduryje ir ypač septintajame dešimtmetyje JAV ir Europoje. Ji išryškėjo kaip reagavimas į prievartinius gydymo būdus (lobotomijas, plačią EKT be sutikimo, ilgalaikes uždaras institucijas), taip pat į kritiką šizofrenijos bei kitų būklių mechanistinio supratimo dališkai kaip vien tik „biocheminių“ ligų. Judėjimas kvestionavo psichikos ligoms priskyrimo kriterijus, diagnostikos patikimumą ir psichiatrijos institucijų socialinį vaidmenį.

Žymūs mąstytojai ir aktyvistai

Keletas asmenybių darė didelę įtaką antipsichiatrijos raidai:

  • Michelis Foucault — jo knygoje Beprotybė ir civilizacija: klasikinio amžiaus beprotystės istorija Foucault nagrinėja, kaip visuomenė konstravo „beprotybę“, kokios institucijos ir diskursai ją pažymėjo bei atskyrė nuo „normalumo“. Foucault analizavo galios ir žinojimo santykį ir parodė, kad psichiatrija veikia ne tik medicininiais, bet ir socialiniais bei kultūriniais mechanizmais.
  • Davidas Cooperis — Pietų Afrikos psichiatras, kuris pirmasis (1967 m.) pavartojo terminą „antipsichiatrija“ ir buvo vienas aktyvistų bei teorikų, kritiškai vertinusių institucines psichiatrijos formas bei skatinusių radikalesnį reformavimą.
  • R. D. Laing — škotų psichiatras, parašęs The Divided Self ir pabrėžęs, kad „psichozė“ gali būti suprantama kaip reakcija į socialinį ir šeimos kontekstą. Laing prieštaravo mechanistiniam ligos traktavimui ir skatino empatiją bei dialogą su pacientu.
  • Thomas Szasz — kritiškai vertino sąvoką „psichikos liga“ (žinomiausia jo knyga The Myth of Mental Illness, 1961 m.), teigė, kad daugeliu atvejų elgesio sutrikimai yra etiketas, turintis teisinių ir politinių pasekmių. Szasz kartais priskiriamas prie antipsichiatrijos srities, nors jis pats nesutiko su kai kuriomis kitų judėjimo pozicijomis.
  • Franco Basaglia — italų psichiatras ir reformatorius, kuris vadovavo dideliam itališkam judėjimui už deinstitucionalizaciją; jo veikla prisidėjo prie Italijos įstatymo Nr. 180 (1978), kuris uždraudė didžiųjų psichiatrinių ligoninių tradicinį veikimo modelį.

Pagrindinės kritikos temos

Antipsichiatrijos kritikai ir rėmėjai išryškino kelias pagrindines problemas:

  • Prievartinė hospitalizacija, dirbtinis pacientų izoliavimas ir sprendimų priėmimas be jų sutikimo.
  • Invazinės procedūros (pvz., lobotomijos praeityje) ir ECT taikymas be pilno informuoto sutikimo.
  • Diagnostikos kategorijų socialinė ir kultūrinė konstrukcija bei galimybė stigmatizuoti žmogų etiketėmis.
  • Psichiatrijos vaidmuo kaip socialinės kontrolės priemonė — pvz., politinių disidentų „patikrinimas“ psichiatrijos priemonėmis kai kuriose šalyse.

Kritika antipsichiatrijai ir judėjimo pavojai

Vis dėlto antipsichiatrijai taip pat yra reiškiama kritika:

  • Kai kurie teiginiai gali romantizuoti psichinius sutrikimus arba nepakankamai įvertinti rimtą riziką pacientui ir aplinkiniams, kurią gali kelti neadekvačiai gydoma būsena.
  • Dalies judėjimo retorika (pvz., visiškas biologinių priežasčių neigimas) gali būti pernelyg absoliuti ir neatsižvelgti į daugialypį sutrikimų pobūdį (biopsichosocialinis modelis šiuolaikinėje psichiatrijoje bando tai integruoti).
  • Profesionalai kartais kritikuoja antipsichiatriją už per didelį konfrontavimą su medicinos praktika be alternatyvių, praktinių pasiūlymų saugiam paslaugų teikimui.

Paveldas ir dabartis

Antipsichiatrijos įtaka yra akivaizdi net ir šiandien: judėjimas prisidėjo prie teisės aktų ir etikos standartų stiprinimo (pvz., informuoto sutikimo, prievartos ribojimo), akcentavo paciento teises ir skatino bendruomeninės psichikos sveikatos paslaugų plėtrą. Daugelis šiuolaikinių psichiatrijos krypčių—recovery (atsigavimo) modelis, traumomis pagrįsta praktika, žmogaus teisių požiūris—gali būti laikomi tam tikrų antipsichiatrijos kritikų idėjų integracija į praktiškesnę sistemą.

Vis dėlto diskusijos dėl psichiatrijos vaidmens visuomenėje, diagnostikos ribų ir gydymo metodų tęsiasi. Antipsichiatrija liko svarbiems klausimams priminti — ypač apie galios santykį tarp specialistų ir pacientų, apie socialines ligų priežastis ir apie būtinumą suderinti etikos, žmogaus teisių ir medicinos reikalavimus.