Michelis Foucault (1926–1984) – biografija, idėjos ir institucijų tyrimai

Michelis Foucault (1926–1984): išsami biografija, pagrindinės idėjos ir institucijų tyrimai — psichiatrija, ligoninės, mokyklos, kalėjimai ir seksualumo istorija.

Michelis Foucault (1926 m. spalio 15 d., Poitiers – 1984 m. birželio 25 d., Paryžius) - prancūzų filosofas ir istorikas. Jis rašė daugeliu temų ir padarė įtaką daugeliui kitų mąstytojų.

Biografija ir karjera

Foucault užaugo Prancūzijoje ir studijavo filosofiją École Normale Supérieure. 1950–aisiais ir 1960–aisiais jis dirbo įvairiose akademinėse ir mokslinėse pozicijose tiek Prancūzijoje, tiek užsienyje, iki 1970 m. paskyrimo į Collège de France, kur ėjo Kaimanaičios „History of Systems of Thought“ katedrą ir skaitė viešas paskaitas iki mirties. Jo mokslinė veikla apėmė istorinius tyrimus ir filosofinės minties vystymą, taip pat viešą politinį aktyvumą: Foucault remdavo politinius kalinius, kritikavo psichiatrijos ir teisės praktikų piktnaudžiavimus ir dalyvavo diskusijose apie žmogaus teises.

Pagrindinės temos ir idėjos

Foucault domėjosi institucijomis – psichiatrijos skyriais, ligoninėmis, mokyklomis, kalėjimais – ir tyrinėjo, kaip šios struktūros formuoja elgesį, žinias ir tapatybes. Jis nagrinėjo, kaip žinojimas ir valdžia yra tarpusavyje susiję (angl. power/knowledge) ir kaip valdžia veikia subtiliomis, kasdienėmis disciplinavimo praktikomis, o ne tik per atvirą represiją.

Foucault metodologiškai skyrė du tarpusavyje susijusius, bet skirtingus požiūrius:

• Archeologija – analizė, kaip formuojasi diskursai ir institucinis žinojimas (pvz., kaip tam tikru laikotarpiu kalbama apie ligą ar psichologiją);
• Genealogija – istorinė analizė, įkvėpta Nietzsche, orientuota į galią, konfliktą ir praktikų atsiradimą, parodanti, kodėl tam tikros institucijos ir normos įsitvirtino.

Keletas svarbių sąvokų:

• Disciplinuojanti galia – mikropraktikos, kurios formuoja žmonių elgesį (pvz., tvarkaraščiai, stebėjimas, vertinimas);
• Panoptikonas – metafora (įkvėpta Jeremy Bentham), iliustruojanti, kaip nuolatinė stebėsena gali veikti kaip vidinė kontrolė;
• Biovalyda (biopower) – valdžios formos, nukreiptos į gyvybės valdymą (populiacijų sveikata, demografija, reprodukcija);
• Dispositif / aparato – heterogenus institucijų, diskursų, praktikos ir organizacinių formų rinkinys, kuris atsako į tam tikrą socialinę problemą.

Darbai

Foucault parašė kelias įtakingas knygas, kurios plačiai vertintos ir verčiamos į daugelį kalbų. Svarbiausi veikalai:

• Histoire de la folie à l'âge classique (1961, liet. dažnai „Beprotybės istorija“) – psichiatrijos ir „pamišimo“ sampratos istorija;
• Naissance de la clinique (1963, „Klinikos gimimas“) – medicinos žinojimo ir medicininės institucijos atsiradimo analizė;
• Les Mots et les Choses (1966, „Žodžiai ir daiktai“) – kultūrinių diskursų ir žinojimo analizė;
• L'Archéologie du savoir (1969, „Žinojimo archeologija“) – metodologinis tekstas apie diskurso analizę;
• Surveiller et punir (1975, „Stebėti ir bausti“) – kalinimo, bausmių ir disciplinavimo praktikų istorija;
• Histoire de la sexualité (serija, pirmasis tomas išleistas 1976 m., „Seksualumo istorija“) – analizė, kaip Vakarų diskursai apie seksualumą formuoja tapatybes ir normatyvumą.

Asmeninis gyvenimas ir tematika

Foucault buvo atviras dėl savo seksualinės orientacijos – jis buvo gėjus – ir tyrinėjo seksualumo istoriją, rašė apie homoseksualumą bei apie tai, kaip seksualumo normos susijusios su valdžia ir žinojimu. Jo požiūris į seksualumą neapsiribojo asmenine patirtimi: jis pabrėžė, kaip diskursai ir institucijos kategorizuoja ir reguliuoja norus bei elgesį.

Įtaka, interpretacijos ir kritika

Foucault dažnai vadinamas postmodernistiniu arba poststruktūralistiniu filosofu. Kai kurie teoretikai taip pat nurodo į egzistencializmą ar kitus intelektualinius sroves kaip įtakas, tačiau Foucault pats dažnai atsiribodavo nuo vienpusiškų etiketių. Jis įkvėpė disciplinų įvairumą – sociologiją, istoriją, literatūros studijas, kriminologiją, medicinos humanitarinius mokslus, queer teoriją, kultūros studijas ir kt.

Kritikai akcentavo keletą aspektų: Foucault kartais kaltinamas normatyvios etikos trūkumu (neaišku, ką konkrečiai siūlyti politiniams pokyčiams), relatyvizmu arba pernelyg dideliu dėmesiu mikrogalios praktikoms. Visgi daugelyje sričių jo analizės tapo standartiniu tyrimų įrankiu.

Paveldas

Foucault paliko didžiulį intelektualinį palikimą. Jo sąvokos apie valdžią, discipliną, stebėjimą ir biopolitiką tebėra plačiai naudojamos tiek akademiniuose, tiek viešuosiuose debatuose. Jo darbai skatina kritiškai vertinti įprastas institucijas ir rodo, kaip žinojimo formos gali turėti realių pasekmių žmonių gyvenimams.

Mirė 1984 m. Paryžiuje dėl komplikacijų, susijusių su ŽIV/AIDS; jo mirtis taip pat paskatino viešesnį susidomėjimą pandemijos socialiniais ir politiniais aspektais.

Foucault idėjos – tiek metodologinės, tiek konceptualios – tebėra aktyviai diskutuojamos ir pritaikomos naujiems tyrimams apie institucijas, valdžią, tapatybę ir žinias.

Paieška pagal raidę