Izraelio–Palestinos konfliktas: priežastys, veikėjai ir sprendimai

Izraelio–Palestinos konfliktas: priežastys, pagrindiniai veikėjai ir galimi sprendimai — dviejų valstybių ir vienos valstybės alternatyvos, istorinis kontekstas ir ateities perspektyvos.

Izraelio ir Palestinos konfliktas - tai karas ir ginčas, tebesitęsiantis tarp Izraelio valstybės ir palestiniečių (kai kuriems iš jų atstovauja Palestinos savivalda, Fatah arba Hamas). Jis yra platesnio arabų ir Izraelio konflikto dalis. Ginčas vyksta dėl konkrečios žemės teritorijos (buvusios mandatinės Palestinos teritorijos), į kurią pretenduoja ir palestiniečiai, ir izraeliečiai. Daug kartų bandyta priimti dviejų valstybių sprendimą, kuris reikštų nepriklausomą Palestinos valstybę ir Izraelio valstybę, padalijant žemę abiem grupėms. Šiuo metu, daugelio apklausų duomenimis, didžioji dauguma izraeliečių ir žydų sutinka, kad dviejų valstybių sprendimas yra geriausias būdas užbaigti konfliktą. Dauguma palestiniečių mano, kad Vakarų Krantas ir Gazos ruožas yra jų būsimos valstybės teritorija, o tokiam požiūriui pritaria ir dauguma izraeliečių. Keletas mokslininkų pasisako už vienos valstybės sprendimą, pagal kurį visas Izraelis, Gazos ruožas ir Vakarų krantas taptų dvivalstybine valstybe (valstybė ir izraeliečiams, ir palestiniečiams), kurioje visi turėtų lygias teises. Tačiau yra didelių nesutarimų dėl galutinio susitarimo formos, taip pat dėl abiejų šalių pasitikėjimo viena kita, kad būtų laikomasi susitarimo.

Istorinis kontekstas

Konflikto šaknys siekia XIX–XX a. sandūrą, kai žydų nacionalinis judėjimas (sionizmas) ir arabų nacionalizmas susidūrė dėl teisės į tą patį žemės plotą. Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinės Tautos 1947 m. pasiūlė Palestinos padalijimą į žydų ir arabų valstybes; planas buvo priimtas izraeliečių, bet atmestas daugumos arabų šalių ir palestiniečių. 1948 m. paskelbus Izraelio valstybės nepriklausomybę kilo pirmasis arabų–izraelio karas, po kurio daug palestiniečių tapo pabėgėliais. Nuo tada vyko keli karai, intifados (karštosios tautos sukilimai), taikos derybos ir periodiškas smurtas.

Pagrindinės priežastys

• Žemė ir suverenitetas: abi pusės pareiškia teisę į tas pačias teritorijas — ypač Vakarų krantą, Gazą ir Jeruzalę.
• Saugumas: Izraelis įvardija saugumo grėsmes kaip pagrindinę priežastį, palestiniečiai pabrėžia okupacijos ir judėjimo apribojimų poveikį kasdienei gyvenimo kokybei.
• Pabėgėlių klausimas: milijonai palestiniečių ir jų palikuonių reikalauja teisės sugrįžti arba kompensacijos už prarastas žemes.
• Religiniai ir kultūriniai elementai: Jeruzalės statusas ir religinės vietos yra itin jautrūs abiem pusėms.
• Vidaus politiniai veiksniai: radikalios ir vidurio pozicijos abiejose pusėse, politinės frakcijos (pvz., Fatah, Hamas) ir Izraelio koalicijų dinamika trukdo politikams priimti kompromisus.

Pagrindiniai veikėjai

• Izraelio valstybė: vyriausybė, kariuomenė (IDF), saugumo tarnybos, gyvenvietes remiančios politinės jėgos.
• Palestinietiškos struktūros: Palestinos savivalda (pagrindinė Vakarų kranto administracija), Fatah (politinis judėjimas), Hamas (valdant Gazą, dažnai konfliktuoja su Izraeliu).
• Regioninės šalys: Egiptas, Jordanija, Libanas, Saudo Arabija, ir kitos, kurių politinė įtaka ir tarpininkavimo pastangos paveikia pokyčius.
• Tarptautinės institucijos ir valstybės: Jungtinės Tautos, JAV, Europos Sąjunga, Rusija ir kitos šalys, teikiančios diplomatines, ekonomines ar saugumo garantijas.

Pagrindinės sprendimo kliūtys

• Gyvenviečių plėtra: Izraelio gyvenviečių statyba Vakarų krante komplikuoja teritorinį padalijimą.
• Jeruzalės statusas: abiem pusėms šventas miestas; sprendimo su Jeruzale neradimas — esminė problema.
• Saugumo garantijos: Izraeliui reikia aiškių saugumo mechanizmų, o palestiniečiams — suvereniteto be nuolatinės okupacijos.
• Pabėgėlių ir pilietybės klausimai: teisė sugrįžti, kompensacijos, demografinės pasekmės.
• Politinis pasitikėjimas: traumos, smurtas ir politinės sankcijos mažina pasitikėjimą abipuse valia laikytis susitarimų.

Bandymų sprendimai

Dažniausiai svarstyti variantai:

• Dviejų valstybių sprendimas: nepriklausomas Izraelis ir nepriklausoma Palestina gyventų greta. Tai daugumos tarptautinės bendruomenės preferencija, tačiau įgyvendinimas reikalauja aiškių sienų, saugumo sutarties ir sprendimo Jeruzalės klausimui.
• Vienos valstybės modelis: viena pilietinė valstybė su lygiosiomis teisėmis visiems gyventojams. Šis modelis keltų klausimų dėl politinės pusiausvyros ir identiteto abiejoms tautoms.
• Etapinis/arbitražas: laipsniškas žemių suvereniteto ir saugumo perdavimas kartu su tarptautinių garantijų mechanizmu.

Tarptautinė įtaka ir vaidmuo

JAV tradiciškai vaidino svarbų derybų tarpininką; ES, JT ir regioninės šalys teikia diplomatines pastangas, pagalbą ir sankcijas. Tarptautinė teisė, sprendimai (pvz., JT rezoliucijos) ir dvišaliai susitarimai yra pagrindiniai mechanizmai siekiant ilgalaikio sprendimo.

Humanitariniai padariniai

Konfliktas sukėlė dideles žmonių kančias: žuvusiųjų, sužeistųjų skaičius, didelė pabėgėlių ir vidaus perkeltų asmenų koncentracija, ekonominė atskirtis, prieiga prie sveikatos priežiūros ir švaraus vandens ypač Gazos ruože ir kai kuriose Vakarų kranto srityse yra ribota.

Galimi praktiniai žingsniai ir rekomendacijos

• Skubios humanitarinės pagalbos ir ilgalaikės atstatymo programos pažeidžiamoms bendruomenėms.
• Pasitikėjimo didinimo priemonės: amnestijos tam tikroms politinėms grupėms, kalinių mainai, pasienio režimo sušvelninimas, ekonominiai projektai bendradarbiaujant.
• Trečiųjų šalių saugumo garantijos ir tarptautinės mechanikos, užtikrinančios susitarimų vykdymą.
• Regioninės integracijos iniciatyvos, kurios įtrauktų kaimynines valstybes ir skatintų ekonominį bei politinį stabilumą.
• Ilgalaikės derybos dėl pagrindinių klausimų: sienos, Jeruzalė, pabėgėlių teisė ir gyvenviečių likimas — su aiškiomis etapų gairėmis ir teisiniu įgyvendinimu.

Santrauka

Izraelio–Palestinos konfliktas yra sudėtingas, daugiasluoksnis ir ilgalaikis ginčas, kuriame susipina teritoriniai, saugumo, religiniai ir istoriniai aspektai. Nors dviejų valstybių sprendimas dažnai laikomas geriausiu modeliu, realybėje įgyvendinimą trukdo gyvenviečių plėtra, saugumo reikalavimai, Jeruzalės statusas ir pasitikėjimo trūkumas. Tik derinant tarptautinę paramą, regioninį nustatymą ir abiejų šalių politinę valią galima tikėtis tvaraus susitarimo, kuris sumažintų smurtą ir pagerintų gyventojų gyvenimo sąlygas.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Izraelio ir Palestinos konfliktas?

Klausimas: Dėl ko ginčijamasi šiame konflikte?

K: Koks buvo pasiūlytas šio konflikto sprendimas?

Klausimas: Kiek kartų buvo sudaryti susitarimai padalyti Mandatinę Palestiną į dvi valstybes?

K: Kiek žydų gyveno arabų šalyse 1948 m.?

Klausimas: Kiek žydų šiose arabų šalyse gyvena šiandien?

Paieška pagal raidę