Džeinizmas – tai terminas, vartojamas apibūdinti ryškiam ir kartais persūruotam susidomėjimui anglų rašytoja Džeine Ostin (Jane Austen) ir viskam, kas su ja susiję. Žodį "džeinitė" dažniausiai vartoja žmonės, mėgstantys Džeinės Ostin kūrybą; tačiau jis gali turėti ir kritišką, net nepritariančią atspalvį. Kaip pastebi Klaudija Džonson, džeinizmas yra "sąmoningai stabmeldiškas entuziazmas (meilė) "Džeinei" ir kiekvienai su ja (apie ją) susijusiai detalei".
Termino kilmė
Džeinizmo reiškinys tapo matomas plačiau tik po to, kai 1870 m. J. E. Austen-Leigh išleido knygą A Memoir of Jane Austen. Po šios biografijos pasirodymo Džeinė Ostin tapo daug populiaresnė – jos vardas iš literatūrinės erudicijos pabiro į platesnį skaitytojų ratą. Dalis literatūrinio elito nerimavo, kad jos kūryba tampa "masinė", ir ieškojo būdų atskirti savo aukštesnį skonį nuo plačiosios auditorijos simpatijų.
Kaip susiformavo pavadinimas
Žodį "džeinistas" pirmasis panaudojo literatūrologas Džordžas Sinsberis (George Saintsbury) 1894 m. įžangoje prie naujo Puikybės ir prietarų" (Pride and Prejudice) leidimo. Austin tyrinėtojai, pavyzdžiui Deidre Lynch, komentuoja, kad Sinsberio intencija buvo suteikti tam entuziastui tam tikrą garbės ženklą: jis norėjo "apsirūpinti garbės ženkleliu, kurį galėtų džiugiai (triumfuodamas, laimingai) prisisegti". XX a. pradžioje džeinizmas dažnai buvo suvokiamas kaip intelektualų ir leidėjų, profesorių bei literatų susitelkimas – t. y. "daugiausia (daugiausia) vyriškas entuziazmas". Rudyardas Kiplingas net išspausdino apsakymą "Džeineitai" apie grupę Pirmojo pasaulinio karo kareivių, kurie buvo Austen romanų gerbėjai.
Vartojimo kaita XX a. viduryje
Tolesnė džeinizmo istorija rodo reikšmės poslinkį. XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje Džeinės Ostin kūriniai pateko į mokyklų programą ir į oficialią literatūros kanoną; tuo pačiu pats žodis ėmė keisti atspalvį. Jis pradėjo reikšti ne tik intelektualų pagarbą, bet ir tuos, kuriems Austen patiko "ne taip" – sentimentaliai, paviršutiniškai arba kaip daliai populiariosios kultūros. Deidre Lynch pažymi, kad terminas ėmė būti vartojamas apie kitus žmones ir dažnai prieš juos – tapo etikete, kurią galima priklijuoti ir ironizuoti.
Reikšmė šiandien
Šiandien džeinizmas turi daug sluoksnių. Jis gali reikšti:
- paprastą fanatišką susižavėjimą – žmones, kurie aistringai skaito, kolekcionuoja leidimus, renkasi filmų ir serialų adaptacijas;
- kritišką arba pejoratyvų vartojimą – kai žodis reiškia neobjektyvų, sentimentaliai idealizuojantį požiūrį;
- akademinį susidomėjimą – tyrimus, studentų kursus ir kritines studijas apie Ostin kūrybą bei jos epochos socialinę aplinką.
Pastaraisiais dešimtmečiais, socialinių tinklų ir gerbėjų bendruomenių dėka, džeinizmas vėl išgyvena savotišką renesansą: interneto forumuose, bloguose ir renginiuose atsirado aktyvios "Austen" bendruomenės, rengiamos rekreacinės viktorinos, kostiumų šventės, literatūrinės kelionės bei populiarios adaptacijos (filmai, serialai ir parodijos). Tuo pačiu dažnai kyla diskusijų apie kritiką ir pagarbą – kaip išsaugoti kritinį požiūrį, neužstumiant į romantizuotą ar stereotipinį Austeniškų siužetų skaitymą.
Santrauka
Taigi, džeinizmas nėra vien tik pagyrimo ar paniekos ženklas – tai istorinis ir kultūrinis reiškinys, kuriame susitinka literatūrinė kanonizacija, gerbėjų praktikos ir socialiniai stereotipai. Termino reikšmė keitėsi nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų: iš pradžių tai buvo privilegijuoto skonio emblematiškas ženklelis, vėliau – platesnė masinio susidomėjimo apkrova, o dabar – daugiasluoksnė sąvoka, apimanti tiek aistringus gerbėjus, tiek kritiškas interpretacijas.
