Japonų kikboksas angliškai vadinamas oriental kickboxing. Kai kurių žmonių nuomone, žodį "kikboksas" 1950 m. Japonijoje sugalvojo karatė specialistai, kuriems reikėjo kovoti visiškai kontaktiniu būdu.

Kilmė ir pavadinimo atsiradimas

Oriental kickboxing – terminas, kuriuo apibūdinamas Japonijoje susiformavęs kontaktinis kovos menų ir smūgiavimo sporto derinys. Tiksli pavadinimo kilmė aptarinėjama: kai kurie tvirtina, kad iniciatyva kilo iš karatė bendruomenės, siekusios pritaikyti technikas pilno kontakto sąlygomis, kiti priskiria paminėjimus ir organizacijas bei promoterius, kurie 1950–1960 m. Japonijoje pradėjo rengtis varžybas su Muay Thai ir kitų rytų kovų elementais. Vėliau šis stilius tarptautiniu mastu pradėtas vadinti paprasčiau – kikboksu.

Istorija Japonijoje

1950–1960 m. Japonijoje vyko intensyvūs eksperimentai su skirtingomis kovos menų formomis: karatė, boksas, tajų boksas (Muay Thai) ir kitų stilių technikos buvo derinamos praktiškesnėms, ringinėms kovoms. Japonų varžybose atsirado reikalavimas kovoti pilnu kontaktu su kumštinėmis pirštinėmis, reglamentuoti raundai ir sportinis arbitražas. Tokiu būdu susiformavo taisyklės, kurios vėlesnėse dekadose tapo pagrindu moderniems kikboksingo formoms (tarp jų – K-1). Šio proceso metu vyko intensyvus tarptautinis kovotojų mainas ir stilistikos įtaka iš Pietryčių Azijos.

Maung Gyi ir birmietiškasis boksas

Maung Gyi – birmietis kovotojas ir rytų kalbų studentas, dažnai minima kaip viena iš asmenybių, kuri 1950–1960 m. dalyvavo Japonijoje vykusiuose kontaktiniuose kovose. Jam priskiriama patirtis mokantis bando (Burmese traditional boxing / lethwei) ir dalyvavimas Japonijos turnyruose. Tekste minima, kad Maung Gyi taip pat treniravosi kartu su garsiuoju Gōgen Yamaguchi – karatė meistru, kartais vadinamu „katinu“ dėl savo judesių ir stiliaus. Maung Gyi kovėsi Japonijoje naudojant įvairius ringinius vardus ir prisidėjo prie birmietiškojo bokso (lethwei) žinomumo Japonijos publikai tais laikais.

Skirtumai tarp oriental kickboxing, Muay Thai ir Lethwei

  • Įrankiai ir taisyklės: oriental kickboxing dažnai naudoja bokso pirštines, apsauginius ribojimus ir standartiškus raundų ilgį; Muay Thai leidžia plačiau naudoti kelio smūgius ir klincą; lethwei tradiciškai leido galvos smūgius (headbutts) ir ankstyvose formose vykdavo be pirštinių arba su minimaliu apsauginiu inventoriaus kiekiu.
  • Kontaktas: oriental kickboxing orientuotas į sportinį, reglamentuotą kontaktą; lethwei ir kai kurios senosios formos yra žinomos kaip žymiai agresyvesnės ir mažiau reglamentuotos.
  • Technikos: oriental kickboxing remiasi smūgiais kojomis ir kumščiais, perėmė ir kai kurias karatė bei bokso kombinacijas; Muay Thai akcentuoja keliai, alkūnės ir klincą; lethwei – stiprus smūgių arsenalas, kartais su mažesne apsauga.

Paveldas ir įtaka šiandien

Oriental kickboxing kaip terminas ir praktika prisidėjo prie to, kas vėliau tapo visuotiniu „kikboksingu“ ir profesionaliais ringais populiariais formatais – ypač Japonijoje ir vėliau Europoje bei Amerikoje. 1970–1990 m. vykę turnyrai, tobulėjančios taisyklės ir tarptautiniai kovotojų mainai lėmė, kad daugelis šiuolaikinių sportinių kikboksingo formatų paveldėjo tai, kas buvo pradėta kaip „oriental“ kontaktinis mišinys.

Apibendrinant: nors tiksli pavadinimo ir stiliaus kilmė turi kelias versijas, Japonijos 1950–1960 m. scena buvo svarbi kontaktinio smūgiavimo sporto evoliucijai, o figūros kaip Maung Gyi prisidėjo prie birmietiškųjų kovos menų sklaidos ir susidomėjimo tarp Japonijos žiūrovų.