Mažoji juodoji žuvėdra (Larus fuscus) — aprašymas, paplitimas, elgsena

Mažoji juodoji žuvėdra (Larus fuscus) — vidutinio dydžio žuvėdros rūšis, paplitusi daugelyje šiaurinės Europos pakrančių ir gretimose jūrų zonose. Ji dažnai veisiasi kolonijose prie jūros, tačiau kartais gyvena ir prie didesnių gėlavandenių ežerų ar net miestuose. Ši rūšis perinti tinkama tiek natūraliose, tiek antropogeninėse buveinėse. Jos paplitimas apima Europos Atlanto vandenyno pakrantes, o Migruoja, žiemodamos paprastai iš Britų salų į pietus iki Vakarų Afrikos. Žiemą kai kurios populiacijos reguliariai pasirodo ir Šiaurės Amerikos rytinėje pakrantėje — tikėtina, kad tai vėžiuojantys paukščiai iš Islandijoje perinčių populiacijų.

Apibūdinimas ir matmenys

Mažoji juodoji žuvėdra yra mažesnė už didžiąją juodąją žuvėdrą (Larus marinus) ir dažnai atskiriama pagal kelis požymius: lieknesnė kūno sandara, tamsesnės pilkos arba juodos nugaros bei sparnų spalvos, geltonos kojos (o ne rausvos ar rožinės, kaip kai kurių artimų rūšių) ir mažesni balti „veidrodėliai“ sparnų galuose. Suaugusio paukščio kūno ilgis svyruoja apie 46–59 cm, sparnų plotis dažniausiai 110–130 cm, o svoris — apie 400–900 g (priklausomai nuo populiacijos ir sezono).

Plunksnuočių kaita ir atpažinimas

Suaugusio paukščio vasarinis apdaras pasižymi tamsia nugaros ir sparnų danga; žiemą galva gali būti dalinai arba visiškai baltos spalvos su tamsesnėmis dėmėmis. Jaunikliai turi margą, rudai-pilką kamufliažo plunksnuotę, kuri palaipsniui pakinta per kelis metus. Pagal plunksnų tonaciją ir kitus morfologinius požymius atskiriamos kelios potipės (pvz., fuscus, graellsii, intermedius ir kt.), todėl kirų (Larus) grupės taksonomija yra gana sudėtinga — skirtingi ornitologų konsorciumai pripažįsta įvairų skaičių atskirų rūšių ir potipių.

Veisimosi elgsena

Ši rūšis veisiasi kolonijomis tiek pakrantėse, tiek salose ar ežerų pakrantėse. Lizdą krauna ant žemės, tarp vešlios žolės arba ant uolų ir stogų. Lizdus gali dėti poros arba gausesnės kolonijos; dažniausiai dedami 2–3 kiaušiniai, kuriuos inkubuoja abi giminės partnerės apie 26–29 dienų. Jaunikliai yra pusiau priklausomi (semi-precocial): jie palieka lizdą po kelių dienų, bet miega ir ilsisi lizdo aplinkoje, o maitinimą gauna iš tėvų. Perėjimo laikas iki skrydžio (flegavimo) paprastai trunka 35–50 dienų, priklausomai nuo sąlygų ir parazitizmo lygio.

Maitinimasis ir elgsena

Mažoji juodoji žuvėdra yra oportunistinė: minta žuvimi, smulkiais bestuburiais vandenyje, vėžiagyviais, vabzdžiais, taip pat mėgsta rinkti maistą pakrantėje, prie anklavų ir sąvartynų. Ji kartais grobia kitų paukščių jauniklius, kiaušinius arba „vogčia“ maistą iš kitų paukščių (kleptoparazitizmas). Dėl plataus mitybos spektro ši žuvėdra gerai prisitaikė ir prie žmogaus veiklos teikiamų maisto šaltinių.

Tėvų ir jauniklių sąveika

Ant snapo suaugusių individų dažnai matoma raudona dėmė prie apatinio snapo galo. Jaunikliai, drebinami ir kandžiantys tą dėmę, sukelia suaugusiųjų refleksą — jie atpjauna maisto dalį ar vemia ir taip maitina jauniklius. Šis mechanizmas yra pavyzdys paveldėto elgesio, kartais apibūdinamo kaip regurgitacija ir fiksuotu veikimo modeliu arba atpalaiduojančiuoju elgesiu.

Panašios rūšys ir identifikavimo patarimai

Europos teritorijoje dažniausiai su ja painiojama didžioji juodoji žuvėdra — ši yra gerokai didesnė, masyvesnė ir turi didesnį sparnų tūrį. Taip pat svarbu atskirti mažąją juodąją žuvėdrą nuo panašių Larus grupės rūšių pagal kojų spalvą, nugaros atspalvį, sparnų „veidrodėlių“ dydį bei snapo ženklus. Stebint elgesį (pvz., migracijos kryptis, kekavimo balsus) galima gauti papildomos informacijos, ypač pereinamuoju sezonu.

Migracija ir sezoninis elgesys

Mažosios juodosios žuvėdros populiacijos pietinėse ir vidutinėse platumose dažnai yra sėslios arba santykinai lokalios, o šiaurinės — migruoja. Žiemojimo zonos apima vakarų Europos pakrantes ir Vakarų Afriką. Kai kurios popula­cijos, ypač iš Islandijos ir Šiaurės Atlanto regionų, pasirodo ir Šiaurės Amerikos rytinėse pakrantėse žiemą ar pavasarį.

Grėsmės ir apsauga

Nors Mažoji juodoji žuvėdra tarptautiniu mastu nėra priskiriama prie labai pavojingų rūšių, kai kurių regionų populiacijos patiria spaudimą dėl buveinių praradimo, žmogaus trikdymo veisimosi metu, taršos (chemikalų ir plastikų) bei maisto šaltinių pokyčių (pvz., žuvų išteklių mažėjimas). Vietinės apsaugos priemonės apima kolonijų stebėjimą, veisimosi vietų apsaugą nuo trikdymo, atliekų tvarkymo gerinimą ir žvejybos politikos reguliavimą. Tarptautiniai monitoringai ir duomenys padeda stebėti populiacijos pokyčius ir prireikus imtis papildomų apsaugos veiksmų.

Taksonomija ir įvairovė

Larus fuscus komplekso taksonominė padėtis ilgą laiką buvo ginčytina: kai kurie potipiai yra labai skirtingi, todėl kai kurie ornitologai siūlo atskirti kai kurias grupes į atskiras rūšis ar potipius (pvz., graellsii, intermedius, fuscus ir kt.). Ši taksonominė įvairovė atsispindi ir morfologiniuose skirtumuose (plunksnų tamsumas, dydis, kojų spalva) bei migraciniuose maršrutuose.

Apibendrinant — Mažoji juodoji žuvėdra yra adaptabilus, koloninis paukštis, kurio stebėjimas ir tyrinėjimas suteikia daug informacijos apie pakrančių bei urbanistines ekosistemas. Dėl savo elgsenos ir paplitimo ji yra svarbi tiek biologinės įvairovės, tiek žmogaus poveikio aplinkai tyrimuose.

Klausimai ir atsakymai

K: Kurios rūšies mažoji kregždė yra mažoji kregždė?

K: Kur ši rūšis migruoja žiemą?

K: Kur jie suka lizdus?

K: Kiek kiaušinių paprastai deda šios rūšies paukščiai?

Klausimas: Ar Europoje yra kitų rūšių, su kuriomis ją galima supainioti?

K: Kaip suaugusieji gali maitinti paukščių jauniklius?

Paieška pagal raidę