Mažoji pelėda (Athene noctua): aprašymas, paplitimas ir elgsena

Mažoji pelėda (Athene noctua): išsamus aprašymas, paplitimas, elgsena ir veisimas — atpažinimas, buveinės, mityba ir apsaugos patarimai su žemėlapiu.

Mažoji pelėda (Athene noctua) - tai paukštis, gyvenantis vidutinio klimato ir šiltesniuose Europos, Azijos (į rytus iki Korėjos) ir Šiaurės Afrikos regionuose. Į Didžiąją Britaniją ji buvo įvežta XIX a. pabaigoje, o į Naujosios Zelandijos Pietų salą - XX a. pradžioje.

Ši pelėda priklauso Strigidae būriui, kuriam priklauso dauguma pelėdų rūšių. Kita grupė - pelėdinių pelėdų (Tytonidae).

Mažoji pelėda yra nedidelė, daugiausia naktinė rūšis. Ji aptinkama įvairiose buveinėse, pavyzdžiui, dirbamose žemėse, miškų pakraščiuose, stepėse ir pusdykumėse. Ji maskuojasi, o ypač sunkiai pastebima, jei fone yra medis ar akmuo, apaugęs kerpėmis. Minta vabzdžiais, sliekais, kitais bestuburiais ir smulkiais stuburiniais gyvūnais, pavyzdžiui, pelėmis ir žvirbliais.

Patinai turi teritorijas, kurias gina nuo įsibrovėlių. Ši pelėda yra ertminė pelėda, kuri pavasarį sudeda apie keturis kiaušinius. Patelė išperi kiaušinius, o patinas atneša maisto į lizdą, iš pradžių patelei, o vėliau - ką tik išsiritusiems jaunikliams. Jaunikliams augant abu tėvai medžioja ir neša jiems maistą, o maždaug septynių savaičių amžiaus jaunikliai palieka lizdą.

Europoje ir Azijoje yra trylika pripažintų mažųjų pelėdų porūšių.

Aprašymas

Mažoji pelėda yra kompaktiško kūno sudėjimo, vidutinis kūno ilgis apie 21–23 cm, sparnų išskėtis dažniausiai 54–58 cm, svoris dažniausiai 150–250 g priklausomai nuo porūšio ir metų laiko. Plunksnos yra rudos su šviesiomis dėmėmis ir juostelėmis, pilvą paprastai turi šviesesnį, o veidas – plokščias, be ausių kuokštelių. Akys geltonos, snapas ir koja stiprūs, pritaikyti grobiui gaudyti.

Gyvenimo būdas ir elgsena

Mažosios pelėdos pagrindinė aktyvumo fazė yra sutemų ir nakties laikotarpiai, tačiau jas dažnai pastebima ir dieną – ypač kai augina jauniklius arba šildo saulėje. Jos sėdi pastebimuose stulpų, akmenų ar medžių šakų taškuose ir stebi aplinką, tada nutūpia ant žemės ar pievos pasivyti grobį. Maskavimasis ir tylus judėjimas padeda joms išvengti plėšrūnų ir priartėti prie grobio.

Patinai ir patelės gali turėti ir ginti teritorijas. Teritorijos signalizavimas vyksta balsu bei skrydžio demonstracijomis. Balsas – įvairūs klyksmai, trumpi pasikartojantys „kik“ ar „kuku“ garsai, naudojami tiek poravimuisi, tiek teritorijų žymėjimui.

Mityba

Mažoji pelėda yra oportunistinė plėšrūnė: pagrindą sudaro vabzdžiai (vabzdžių lervos, tarakonai, gėrybiniai vabzdžiai), taip pat sliekai, stambesni bestuburiai, mažos žiurkėms panašios žinduolės, mažesni paukščiai, retais atvejais varliagyviai ir ropliai. Ji medžioja tiek naktį, tiek prieblandoje, dažnai pasikliaudama pasivaikščiojimu arba staigiu nusileidimu iš užuovėjos.

Veisimas

Mažoji pelėda yra ertminė rūšis: ji naudojasi medžių drevėmis, uolų plyšiais, senų pastatų ertmėmis, kartais ir dirbtiniais inkilais. Lizdo medžiagos paprastai nenaudojamos – kiaušiniai dedami tiesiog į ertmę. Lizdo vietą dažnai renkasi patinas ir patelė kartu. Kiaušinių kiekis svyruoja, bet dažnai būna 3–5 (vidutiniškai apie 4). Inkubacija trunka maždaug 27–30 dienų – ją dažniausiai atlieka patelė, kai patinas tiekia maistą. Jaunikliai ima judėti ir jas maitinti abu tėvai; jie išskrenda ir palieka lizdą maždaug po 6–8 savaičių, bet ilgiau lieka tėvų priežiūroje.

Porūšiai ir fenotipų kaita

Trylika pripažintų porūšių Europos ir Azijos regione skiriasi dydžiu, pilkumo arba rusvumo tonu, taip pat dėmių intensyvumu. Kai kuriose sausesnėse vietovėse porūšiai yra šviesesni ir mažiau raštuoti, o miškingose, drėgnesnėse zonose – tamsesni.

Grėsmės ir apsauga

Pasaulinis vertinimas pagal Tarptautinę gamtos išsaugojimo sąjungą (IUCN) dažnai rodo mažą išnykimo riziką (Least Concern), tačiau vietinės populiacijos kai kur mažėja dėl:

• intensyvaus žemės ūkio ir buveinių praradimo;
• pesticidų ir vabzdžius mažinančių priemonių, sumažinančių maisto kiekį;
• natūralių lizdų stokos (senų medžių, ertmių ir senų pastatų griuvėsiai sunaikinami);
• eismo sukeliamų žūčių ir tyčinio persekiojimo kai kuriose vietovėse.

Daugelis šalių ją saugo įstatymais, skatina inkilų kėlimo programas ir palankių buveinių išsaugojimą. Inkilai – veiksminga priemonė pritraukti mažąsias pelėdas į kaimo teritorijas.

Stebėjimas ir žmogaus sąveika

Mažoji pelėda dažnai gyvena arti žmonių gyvenamų vietovių – ūkių, kaimų ir sodybų, todėl ją galima gana lengvai stebėti. Ji naudinga žemės ūkiui, nes naikina daug vabzdžių ir graužikų. Rasti ar įrengti tinkamą inkilą, vykdyti palankią laukinių gyvūnų auginimo praktiką ir mažinti pesticidų vartojimą yra paprasti būdai padėti šiai rūšiai.

Įdomybės

• Mažosios pelėdos dažnai pasižymi drąsia, smalsia elgsena ir gali būti pastebimos dienos metu ant stulpų ar tvorų.
• Ilgalaikiai stebėjimai rodo, kad kai kurios poros laikosi teritorijos keletą metų iš eilės.
• Vietomis mažoji pelėda tapo kultūrinio susidomėjimo objektu dėl savo ryškaus žvilgsnio ir „mažo dydžio“ kontrasto su kitomis pelėdomis.

Klausimai ir atsakymai

K: Koks yra mokslinis mažosios pelėdos pavadinimas?

K: Kur gyvena mažoji pelėda?

K: Kokią buveinę mėgsta?

K: Kuo jis minta?

K: Kaip patinai gina savo teritorijas?

Klausimas: Kiek kiaušinių sudeda viena peteliškė?

K: Kas inkubuoja kiaušinius?

K: Kiek laiko jaunikliai būna lizde, kol išskrenda?

Paieška pagal raidę