Mohadžyrai (iš arabų muhājir, مهاجر — „migrantai“) sudaro apie 8 proc. Pakistano gyventojų. Tai musulmonai, kurie apsigyveno Pakistane po 1947 m. įvykusio Britų Indijos padalijimo. Skirtingai nuo kitų Pakistano kultūrinių etninių grupių, jie neturi stipriai gentimis pagrįsto identiteto — jų tapatybė susiformavo daugiausia per migraciją, bendrą kalbą ir gyvenimą miestų aplinkoje. Mohadžyrai yra viena iš nedaugelio grupių Pakistane, kuriems urdu kalba, valstybės kalba, yra gimtoji.

Istorinis kontekstas

Mohadžyrai buvo Pakistano judėjimo už nepriklausomybę (pakistanizavimo) avangardas: daug jų aktyviai rėmė idėją atskirai valstybės musulmonams. 1947 m. padalijus Britų Indiją, iš įvairių Indijos miestų ir regionų (ypač iš didžiųjų miestų Uttar Pradešo, Delio apylinkių, taip pat iš kitų regionų) į naująją valstybę persikėlė didelės musulmonų bendruomenės. Šie migrantai vėliau savęs ėmė vadinti mohadžirais. Po 1947 m. didžiausios naujakurių koncentracijos susiformavo Sindo provincijoje — ypač Karačyje ir Haidarabade (Sindho mieste).

Kalba, kultūra ir visuomeninė raiška

  • Kalba: urdu — daugelio mohadžirų gimtoji kalba; jos naudojimas viešajame gyvenime, švietime ir žiniasklaidoje padėjo šiai bendruomenei išlaikyti tarpusavio ryšius.
  • Kultūra: mohadžirų kultūra daugiausia urbanistinė, susijusi su miesto gyvenimu, administracija, prekyba ir intelektualine veikla. Jie prisidėjo prie Urdu kalbos literatūros, žurnalistikos ir teatro Pakistane.
  • Švietimas ir profesijos: daug mohadžirų atvyko kaip išsilavinę miestiečiai ir gana greitai užėmė vadovaujančias pareigas versle, administracijoje, finansuose bei švietime.

Politika ir bendruomenės organizacijos

Mohadžirai ilgainiui susikūrė politines struktūras, ginti savo interesams ir atstovauti miesto gyventojų balsui. Vienas žymiausių tokių judėjimų buvo politinė organizacija, kuri reprezentavo mohadžirų reikalus ir turėjo didelį poveikį būtent Karatčyje ir Haidarabade. Per pastaruosius dešimtmečius politinė scena keitėsi, atsirado ir fragmentuotų grupių, ir naujų partijų, įtraukiančių jaunimą bei urbanistines problemas sprendžiančias programas.

Konfliktai ir integracija

Nepaisant ekonominės ir administracinės sėkmės, mohadžirai susidūrė su socialiniais ir politiniais iššūkiais. Miestų demografinė kaita ir konkurencija dėl darbo, žemės bei valdžios postų kartais kėlė įtampą su kitomis etninėmis grupėmis (ypač su vietiniais sindhų gyventojais). Per paskutinius dešimtmečius buvo periodų, kai konfliktai tarp įvairių grupių ir valstybės institucijų virto smurtiniais susidūrimais, o vėlesniais metais ėmė ryškėti ir integracijos, ir diasporos tendencijos.

Šiuolaikinė padėtis

  • Mohadžirai išlieka daugiausia miestiečiai, stipriai susikoncentravę didžiuosiuose miestuose (ypač Karačyje).
  • Ekonominis ir socialinis jų statusas tebėra įvairus: nors daugelis užima aukštesnes profesines pozicijas, yra ir žemesnių sluoksnių, susiduriančių su bedarbiškumu ir prieinamumo problemomis.
  • Per paskutinius dešimtmečius dalis mohadžirų emigravo į Jungtinę Karalystę, Šiaurės Ameriką ir Vidurio Rytus, formuodami tarptautines diasporos bendruomenes.

Mohadžyrai yra svarbi Pakistano urbanistinės visuomenės dalis: jų indėlis į šalies administracinį gyvenimą, ekonomiką ir kultūrą yra reikšmingas, o situacija ir tapatybės formos toliau kinta kartu su politiniais ir demografiniais procesais šalyje.