Amiras Abdollah Muhammadas Mu'izzi (1048–1125) – XI ir XII a. persų poetas, kilęs iš Persijos, žinomas kaip Sanžaro poetas laureatas. Gimimo vieta dažnai nurodoma kaip Nisa; Mu'izzi laikomas vienu iš didžiausių persų panegirikos (qasideh) meistrų.
Gyvenimas ir patronatai
Mu'izzi gyveno ir kūrė Selžukų laikais. Jis dirbo Malik Šacho I ir vėliau sultono Sanžaro dvaruose, kur užėmė svarbią poeto rolę – rengė pagerinamuosius eilėraščius apie valdovus, jų žygius ir iškovotas pergales. Poeto padėtis dvaro aplinkoje suteikė jam tiek materialinį palaikymą, tiek prieigą prie valdovų ir aukštosios visuomenės, kurie tapdavo jo kūrinių tema ir užsakovu.
Kūryba ir stilius
Mu'izzi labiausiai vertinamas už savo panegiriką – qasidę, tradicinę persų poetinę formą, skirtą pagirti valdovus, protektorius ir jų darbą. Jo eilėraščiuose ryškūs šie bruožai:
- ornamentinė ir iškalbinga leksika, gausūs metaforų ir vaizdingų palyginimų panaudojimai;
- ritmiškas, klasikinės persų metrikos laikymasis;
- dvaro gyvenimo, politinių įvykių ir karinių pergalių tematikos akcentavimas.
Yra išlikęs jo divanas. Jam priskiriama apie 18 000 distichų (porinių eilutėlių), todėl Mu'izzi laikytas itin produktyviu autoriu.
Rivalystė su Anvari ir autentiškumo klausimai
Anvari, taip pat žinomas persų poetas, istoriniuose šaltiniuose kaltino Mu'izzi plagiatu — teigė, kad Mu'izzi nukopijavo kitų autorų eilėraščius. Šios kaltinimų tiesos neįmanoma tiksliai įrodyti, o pats Anvari yra minimas kaip poetas, kuris kartais pasinaudodavo Mu'izzi kūrybos motyvais. Literatūrinės varžybos ir epitetų naudojimas pažymėti konkurenciją tarp dvariškių buvo įprasta to meto literatūros praktika, tad kaltinimai dažnai turėjo ir poleminį atspalvį.
Mirtis
Pagal tradiciją Mu'izzi mirė 1125 m. – pasakojama, kad jis netyčia gavo strėlės sužeidimą, paleistą iš karaliaus sūnaus lanko, ir dėl to mirė. Dažnai nurodoma, kad šį netyčinį šūvį paleido pats Sanjaras; dėl tikrųjų aplinkybių viduramžių šaltiniai lieka prieštaringi.
Palikimas
Mu'izzi paliko reikšmingą pėdsaką persų poezijoje: jo qasidės iliustruoja dvarų literatūros estetiką ir panegyrikos tradiciją Selžukų epochoje. Jo divanas tarnavo vėlesniems poetams kaip modelis tiek formos, tiek dvaro tematikos atžvilgiu. Šiuolaikiniai literatūros tyrinėtojai vertina Mu'izzi už meistrišką kalbos vartojimą ir gebėjimą perteikti politinę bei socialinę savo laikmečio atmosferą, kartu pripažindami, kad autoriaus veiklos aplinkos ypatumai lėmė ir kūrybinę konkurenciją bei polemikas su bendraamžiais.