Meredith Kercher nužudyta 2007 m. lapkričio 1 d. naktį. Meredith gimė 1985 m. gruodžio 28 d. Londone; mirties metu jai buvo 21 metai. Ji studijavo Lidso universitete Anglijoje, o 2007 m. rugpjūčio mėn. persikėlė į Italiją. Ten ji mokėsi Perudžoje ir gyveno kartu su trimis kitomis studentėmis viename bute antrame aukšte.
Meredith kūnas rastas jos miegamajame. Tyrėjai nustatė, kad ji buvo smarkiai sužalota: galimas mirties priežastis – gilios durtinės žaizdos kakle, taip pat buvę požymių apie galimą seksualinį smurtą. Iš jos kambario dingo keletas daiktų – kredito kortelės, apie 300 eurų, namų raktai ir du mobilieji telefonai (vienas skirtas tarptautiniams skambučiams, kitas – vietiniams). Telefonai vėliau rasti krūmuose už kelių kvartalų, kai kitą dieną į juos paskambino draugai.
Tyrimo metu pasirodė įrodymai, susiejantys su nusikaltimu vieną asmenį: Rudy Hermann Guede – vyrą iš Dramblio Kaulo Kranto. Jis buvo sulaikytas Vokietijoje traukinyje be bilieto, netrukus po nusikaltimo, o ant jo rastų pėdsakų ir daiktų sutapo kruvini pirštų atspaudai bei DNR, atitinkantys radinius prie merginos kūno ir jos rankinėje. Guede inicijavus glaustą procesą (fast-track trial) buvo pripažintas kaltu 2008 m. ir nuteistas 30 metų; vėliau apeliacinėje instancijoje bausmė sumažinta iki 16 metų.
Bylos metu vaikinas nurodė matęs įvykį ir paliekantį butą vyrą su peiliu. Tyrėjai taip pat rado įtariamųjų pėdsakus ir pirštų atspaudus ant pagalvės ir ant kitų vietų. Pagal išrašus ir vėlesnius parodymus, Guede dalyvavimas ir palikti pėdsakai sudarė svarbų kaltinimų pagrindą jo nuosprendžiui.
Tačiau byla netrukus tapo kur kas platesnė ir ginčytinesnė. Netrukus po nužudymo įtariamaisiais tapo ir buto gyventojai – Amanda Knox ir jos draugas Raffaele Sollecito, italų studentas, gyvenęs netoliese. Abi pusės patyrė intensyvų viešųjų ryšių ir žiniasklaidos dėmesį. Tyrimo metu pareigūnai apklausė, rinko įrodymus ir atliko daugikých ekspertizių; vėliau kai kurie forensikos tyrimai bei jų interpretacijos sulaukė kritikos dėl galimo pavyzdžių užteršimo ir netinkamo tvarkymo.
Knox ir Sollecito ilgą laiką laikyti nelaisvėje be užstato – maždaug ketverius metus – laukdami, kol teismai išnagrinės jų bylas ir apeliacinius skundus. Pirminė teisinė eiga baigėsi 2009 m. jų nuteisimu: Knox ir Sollecito iš pradžių pripažinti kaltais ir nuteisti ilgiems laisvės atėmimo metams. Tačiau jų teisinė kova tęsėsi ilgai ir keliais etapais.
Bylą lydėjo ginčai dėl daugelio įrodymų: vieni svarbiausių elementų – tariamai aptiktos DNR pėdsakai ant peilio, kuris galėjo būti nužudymo priemonė, ir ant drabužių, taip pat bei bra-užsegimo pavyzdys – vėliau buvo diskutuojama dėl pavyzdžių rinkimo procedūrų, analizės kokybės ir interpretacijų patikimumo. Ne vienas nepriklausomas ekspertas, apžvalgos ir teisiniai atstovai nurodė, kad tam tikri forensiniai rezultatai galėjo būti nepatikimi arba interpretuoti per daug prielaidos pagrindu.
Po ilgos apeliacinės proceso eigos, 2011 m. Apeliacinis teismas atleido Amanda Knox ir Raffaele Sollecito nuo kaltinimų ir išlaisvino juos. Tačiau Italijos Aukščiausiasis teismas (Corte di Cassazione) 2013 m. panaikino tą išteisinimą ir nurodė dar vieną apeliacinį nagrinėjimą dėl procedūrinių klaidų. Po dar vieno teismo etapo ir kitų procedūrinių kovų galutinis sprendimas priimtas 2015 m.: 2015 m. kovo 27 d. Corte di Cassazione galutinai panaikino jiems skirtus nuosprendžius ir juos visiškai pripažino nekaltais, taip užbaigdama ilgametę teisinę bylą.
Byla dėl Meredith Kercher nužudymo sukėlė tarptautinį susidomėjimą ir plačias diskusijas apie žiniasklaidos vaidmenį bylose, policijos darbo metodus, forensinių pavyzdžių tvarkymą bei teismų proceso skaidrumą. Meredith šeima nuolat reikalavo teisingumo; Guede nuteistas, o dėl Knox ir Sollecito kaltumo ar nekaltumo teismų sprendimai per metus keitėsi, kol galiausiai aukščiausia instancija priėmė galutinį išteisinimą.
Ši byla paliko ilgalaikių padarinių: ji tapo pavyzdžiu, kaip svarbu užtikrinti teisingą ir kruopštų bylos tyrimą, tinkamą įrodymų ėmimą bei nepriklausomą ekspertizę, o taip pat – atsargų žiniasklaidos ir viešųjų pareiškimų komentarų naudojimą teisinėse bylose.

