Nathanielis Hawthorne buvo amerikiečių rašytojas, vienas svarbiausių JAV romantizmo prozos atstovų. Jis gimė 1804 m. liepos 4 d. Saleme, Masačusetso valstijoje. Baigė Bowdoin koledžą (1825) — ten susipažino su bendraamžiais, tarp kurių buvo poetas Henry Wadsworth Longfellow ir vėlesnis JAV prezidentas Franklin Pierce. Pirmasis jo romanas "Fanshawe" buvo išleistas anonimiškai 1828 m. Vėliau Hawthorne daugiausia rašė apsakymus ir trumpesnes prozas; dalis jų 1837 m. išėjo leidinyje "Dukart papasakotos istorijos" (Twice-Told Tales), o 1846 m. — rinkinyje Mosses from an Old Manse. 1842 m. jis vedė Sofiją Peabody; pora susilaukė trijų vaikų — dukters Unos ir Rožės ir sūnaus Juliano. Keletą metų šeima keliavo ir keitė gyvenamąsias vietas, o galiausiai apsigyveno Konkordo mieste, Masačusetso valstijoje, kur Hawthorne palaikė ryšius su vietos literatais ir intelektualais.
1846–1849 m. Hawthorne dirbo Salem miesto muitinėje (Salem Custom House), o 1853–1857 m. dėl politinio paskyrimo tarnavo JAV konsulu Liverpulyje; po sugrįžimo į šalį vėl apsistojo Masačusetse. 1850 m. išleista "Raudonoji raidė" (The Scarlet Letter), kuri tapo jo žymiausiu kūriniu ir ilgalaike literatūros klasika; 1851 m. išleista knyga "Septynių stogastulpių namas" (The House of the Seven Gables), kurioje taip pat gvildenamos praeities padariniai ir moralinės dilemos. Hawthorne'as mirė 1864 m. gegužės 19 d. Plymouth mieste, Naujojo Hampšyro valstijoje.
Temos, stilius ir reikšmė
Hawthorne'o kūriniai priklauso kultūriniam judėjimui, vadinamam romantizmu, o konkrečiai – tamsiajam ar „gothic“ romantizmui, kuriame dominuoja moralinės, psichologinės ir etinės temos. Jo romanai ir apsakymai - tai pamokančios, dažnai alegorinės istorijos. Juose nuolat gvildenamos kaltė, nuodėmė ir blogis kaip žmogaus egzistencijos elementai; tiksliau — kaip kompleksinės ir ilgalaikės psichologinės būsenos, kurios veikia tiek individo, tiek visuomenės gyvenimą.
Daugelį jo kūrinių įkvėpė puritoniškoji Naujoji Anglija — tiek istorinis kontekstas, tiek religinės bei moralinės normos. Hawthorne derino istorinį romaną su simbolizmu ir giliomis psichologinėmis temomis; jo prozoje dažnai pasireiškia moralinė ambivalencija, alegorinis dvilypumas ir siurrealizmo ribą brėžiantys vaizdiniai. Tipiški elementai: simbolių naudojimas (pvz., raudona raidė Hester Prynne istorijoje), paslėptos motyvacijos ir vidiniai konfliktai, taip pat istorinės praeities vaizdavimas kaip priemonė analizuoti protėvių nuodėmes, kaltę ir atpildą.
Raudonojoje raideje Hawthorne nagrinėja asmeninės ir visuomeninės bausmės santykį, identiteto formavimą ir hipokriziją; personažai — tokie kaip Hester Prynne, kunigas Arthur Dimmesdale ar Roger Chillingworth — tampa moralinių ir psichologinių kovų įkūnijomis. The House of the Seven Gables tiria paveldėtą kaltę, socialinį teisingumą ir atleidimo galimybes. Jo trumpieji apsakymai — kartais siaubo, kartais satyros linijoje — demonstruoja gebėjimą kompaktiškai perteikti moralines pamokas ir atmosferą.
Paveldas ir adaptacijos
Hawthorne'o darbai turėjo didelę įtaką amerikiečių literatūros raidai: jie pagilino prozos psichologinį sluoksnį ir išplėtė simbolizmo panaudojimo galimybes. Jo kūrinius dažnai studijuoja literatūros kursuose kaip klasikinius pavyzdžius, gvildenančius amerikietišką identitetą bei religinės praeities įtaką moralinėms normoms. Be to, jo romanai ir apsakymai buvo kelis kartus ekranizuoti, adaptuoti teatre ir interpretuoti vaizduojamajame mene bei populiariojoje kultūroje.
Išvada: Nathanielis Hawthorne yra vadinamas amerikiečių romantizmo klasiku dėl gebėjimo sujungti istorinius kontekstus, simbolizmą ir gilų psichologinį analizavimą. Jo kūryba tebėra aktuali dėl universalių temų — kaltės, nuodėmės, atpildo ir atleidimo — kurios rezonuoja įvairiame laike ir kultūrose.