Daugiapirščiai — išnykusi žinduolių grupė su 120 mln. metų fosilijomis

Atraskite daugiapirščių paslaptingą istoriją — išnykusi žinduolių grupė su 120 mln. metų fosilijomis, nuo pelių iki bebrų dydžio, užėmusi įvairias ekologines nišas.

Daugiapirščiai buvo į graužikus panašių žinduolių grupė, išgyvenusi apie 120 milijonų metų — pagal fosilijų įrašą tai viena ilgiausiai egzistavusių žinduolių grupių. Jie atsirado vėlyvame mezazojiniame periode, gyveno kartu su dinozaurais ir sėkmingai išliko per K–Pg masinį išnykimą, kol ilgainiui jų populiacijas išstūmė kiti žinduoliai.

Charakteristika

Daugiapirščių pavadinimas kilo nuo jų krūminių dantų struktūros: moliai turėjo daug mažų gumbų („daug pirštų“), kurie leido efektyviai malti augalinę medžiagą. Daugelyje rūšių vystėsi ir iš priekio nusileidžiančios, nuolat augančios kandžiarės, todėl jie išoriškai buvo panašūs į šiuolaikinius graužikus, nors evoliuciškai yra atskira linija. Šių žinduolių žandikaulio judesys dažnai būdavo sudėtingesnis nei kai kurių kitų senųjų žinduolių — kai kuriais atvejais tai leido atlikti griebiantį ir šlifavimo judesį tuo pačiu metu.

Įvairovė ir ekologija

Žinoma bent 200 rūšių, kurių dydis svyravo nuo mažų kaip pelė iki maždaug bebro dydžio formų. Šios rūšys užėmė daugybę ekologinių nišų — nuo urvų gyventojų iki medžiuose gyvenusių, voverėms panašių formų. Kai kurios rūšys buvo pagrinde žalėdžiai, kitos — omnivorai. Yra žinių apie adaptacijas kopimui, kastymui ir primityviam greitam judėjimui, todėl daugiapirščiai užėmė plačią gamtinę nišą visame pasaulyje.

Išplitimas ir fosilijos

Fosilijos randamos Laurasijos ir Gondvanos plotuose — Šiaurės Amerikoje, Europoje, Azijoje ir kai kuriose pietinėse žemynų dalyse. Gerai žinomi genčių pavyzdžiai yra Taeniolabis (vienas stambiausių, primenantis bebrą) ir mažesni miško gyventojai, tokie kaip Ptilodus. Įrašai rodo, kad daugiapirščiai išliko sėkmingai įvairiuose klimatuose ir peizažuose daugelį geologinių epochų.

Evoliucija ir išnykimas

Daugiapirščiai egzistavo labai ilgą laiką, tačiau paleogeno laikotarpiu jų skaičius pradėjo mažėti. Ilgainiui juos išstūmė graužikai ir jie išnyko ankstyvajame oligocene. Galimos išnykimo priežastys apima konkurenciją su greitai evoliucionuojančiais graužikais (geresnė dantų specializacija ir galbūt sparčiau kintančios ekologinės adaptacijos), klimato ir augalijos pokyčius bei galimus regioninius praradimus habitatų.

Taksonominės ir filogenetinės diskusijos

Daugiapirščiai paprastai priskiriami atskirai žinduolių kladei Multituberculata, tačiau jų tikslus ryšys su kitomis žinduolių grupėmis ilgai buvo ginčytinas. Kai kuriais atvejais jie buvo siejami su vienaląščiais, o kai kuriais — laikomi artimesni Terijoms (į kurias įeina placentalai ir marsupialai). Pagal kai kurias kladistines analizes jie atrodo artimesni Theria nei vienaląsčiams, tačiau tikslios filogenetinės vietos klausimas yra sudėtingas ir priklauso nuo analizuojamų požymių ir metodų.

Reikšmė ir tyrinėjimai

Daugiapirščiai padeda mokslininkams suprasti žinduolių evoliuciją, ypač dantų morfologijos ir ekologinės įvairovės raidą po dinozaurų išnykimo. Kiekvienas naujas radinys — tiek pilni kaukolės fragmentai, tiek atskiros dantų eilutės — leidžia tikslinti jų gyvenimo būdą, mitybą ir tarpusavio santykius su kitomis žinduolių linijomis.

Paieška pagal raidę