Naginata — japoniška ietis ir samurajų ginklas: kilmė, konstrukcija

Naginata – tradicinis japoniškas ilgo kotelio ietis: kilmė, konstrukcija, istorija ir samurajų bei moterų vaidmuo. Atrask ginklo evoliuciją, techniką ir reikšmę.

Naginata yra tradicinis japoniškas ilgo kotelio ginklas su lenkta ašmenų geležte. Iš pirmo žvilgsnio primena lazdelę arba ietį, todėl su jomis dažnai painiojamas. Terminas „naginata“ dažnai verčiamas kaip „pjaunantis kalavijas“; geležtės profilis primena lapo formą, su ryškesniu išlinkimu link smaigalio. Istoriškai geležtės ilgis svyravo, bet dažniausiai buvo apie 30–60 cm (apie 1–2 pėdos), kartais randami ir iki ~90 cm (3 pėdų) ilgio pavyzdžiai. Koto ilgis dažniau būdavo apie 120–240 cm (apie 4–8 pėdos), priklausomai nuo paskirties ir laikotarpio. Geležtė tvirtinama prie ilgo medinio koto; kotelio vidinę dalį prilaikantis tangas (jap. nakago) dažnai būdavo panašaus ilgio kaip geležtė, kad užtikrintų stabilų sujungimą. Koto galinėje dalyje dažnai yra metalinis antgalis, vadinamas ishizuki, kuris saugo kotą nuo skilimo ir gali būti panaudotas kaip duriamasis įrankis.

Kilmė ir istorinė raida

Yra kelios teorijos dėl naginatos kilmės. Viena populiariausių teigia, kad naginata išsivystė iš paprastų žemdirbystės įrankių — ilgų kotų su pritvirtintais aštriais akmenimis ar peiliais, skirtų derliui pjauti ar šakoms kirsti. Kitos versijos teigia apie įtaką iš Kinijos ar tiesioginį išradimą kaip karinio ginklo evoliuciją, kai bronzinės geležtės vėliau pakeistos plieno. Kai kurios senosios nuorodos mini naginatai artimus atitikmenis senovės tekstuose — pavyzdžiui, pirmieji paminėjimai Japonijoje randami tokiuose šaltiniuose kaip "Kodžiki" (712 m.), o mūšio scenos su ilgais kotais vaizduojamos vėlesniuose šaltiniuose.

Praktinis naginatos panaudojimas stipriai kito su laikais: Nara ir Heian laikotarpiais (VIII–XI a.) tokie kotiniai ginklai jau buvo žinomi, XI a. jie plačiau įsitvirtino mūšiuose. Vėlesniais amžiais naginata buvo naudojama tiek pėstininkų, tiek tam tikrų raitelių bei gindami šventyklas tarnavusių vienuolių. Taip pat egzistuoja ir teorijos, kad naginata buvo tobulinama tiek Japonijoje, tiek priimta iš žemyninių technikų — net jei originalus prototipas atkeliavo iš kitos kultūros, japonų meistrai dažnai jį modifikavo pagal vietinius poreikius.

Paskirtis ir taktika

Naginata buvo vertinama už kombinaciją ilgio ir daugiafunkciškumo: ji tiko pjaustymui, šlavimui, kabinimui bei tam tikroms durtinėms operacijoms (pertrūkimui tarp šarvų). Dėl ilgio naginata suteikdavo pėstininkui galimybę laikyti priešo raitelį atokiau arba puolėjo kūną atitolinti nuo poveikio. Tradiciškai jos technika remiasi daugiausia šluojančiais ir sukamaisiais judesiais — smūgiai dažnai atliekami plonais, kryptingais kirčiais, o rankų padėties keitimas išilgai kotelio yra svarbi valdymo dalis. Ishizuki galėjo būti naudojamas trūkimams arba kaip sunkesnis smūgio galas.

Karo lauke naginata buvo ypač veiksminga prieš raitelius: viena taktika – pjaustyti žirgo kojas, dezorientuoti raitelį ir tada jį neutralizuoti. Pėstininkai taip pat naudojo naginatą kontreinatoms formuotėms ir gynybai prieš masinius šarvuotus priešininkus.

Samurajai, vienuoliai ir moterys

Samurajams naginata ne visada buvo pagrindinis ginklas — elitas dažnai pirmenybę teikdavo katanai ar kitų tipų kardams. Tačiau šis ginklas buvo naudojamas įvairiais atvejais: kovose prieš daug priešų, ant žirgų, arba kai prireikdavo ilgesnio pasiekiamumo. Kai kuriais periodais naginata buvo priimta ir budistų vienuolių (sohei) arsenalu, ypač kai reikėjo ginti šventyklas nuo užpuolikų.

Reikšmingas naginatos vaidmuo susijęs su moterimis — taip vadinamomis onna-bugeisha. Dėl ilgo kotelio jos galėjo išlaikyti priešininką atokiau ir apsaugoti namus. Edo laikotarpiu (Edo era) naginata tapo simboliniu ginklu, kurį moterys naudodavo savisaugai, vaikų gynimui ir dorybės ugdymui; kai kurios samurajų šeimos kabindavo naginatą garbingose vietose namuose, o jaunoms nuotakoms ji kartais būdavo dovanojama kaip šeiminės pareigos simbolis. Istorinės figūros, susijusios su moterų kovinėmis tradicijomis, – pavyzdžiui, Tomoe Gozen arba XIX a. kovotoja Nakano Takeko – dažnai minimos kaip pavyzdžiai, kaip moterys naudojo kotinius ginklus mūšyje.

Techninės detalės ir variantai

• Geležtė (ha): lenkta, plonėjanti link smaigalio, skirta pjaustymui.
• Kotas: ilgas, dažnai pagamintas iš tvirto medžio, kartais skyduose sustiprintas metaliniais lankais.
• Tangas (nakago): metalinė ašmenų dalis, įsiterpianti į kotą, užtikrinanti sandarų sujungimą.
• Ishizuki: metalinis koto galas, saugantis kotą ir galintis atlikti duriamuosius veiksmus.

Yra įvairių naginatos tipų ir stilių — nuo trumpesnių variantų, skirtų greitesnei kovai, iki ilgesnių, labiau „ietiškų“ formų. Tradiciniuose mokyklose (koryū) saugomi specifiniai konstrukcijos variantai ir technikos.

Technikos mokymai ir moderni praktika

Tradicinė naginatos mokykla (naginatajutsu) apima kata (formų), partnerinių pratimų ir kovinių praktinių pratimų kompleksą. Edo laikotarpiu ir vėliau atsirado konkrečios mokymo sistemos, skirtos tiek karininkams, tiek moterims. XX a. antroje pusėje naginata taip pat suvokta kaip sportas ir kultūrinė praktika: susiformavo modernios taisyklės, saugios treniruočių priemonės ir varžybų sistema. Šiuolaikinė naginata dažnai praktikuojama pagal standartizuotas taisykles, vyksta turnyrai, egzistuoja nacionalinės ir tarptautinės organizacijos, skatinančios saugią treniruotę, techniką ir kultūrinį paveldą.

Santrauka

Naginata – universalus ilgo kotelio ginklas, kurio istorija ir forma evoliucionavo nuo praktinių žemdirbiškų arba žemyninių prototipų iki Japonijoje susiformavusių karo ir kultūrinių tradicijų. Ji buvo naudojama pėstininkų, vienuolių, samurajų ir moterų, turėjo aiškias taktinėms situacijoms pritaikytas savybes ir iki šiol išliko gyva kaip tradicinis menas bei moderni sporto disciplina.

Kovos menas

Naginata taip pat žinomas kaip japonų kovos menas, kuriuo užsiima vyrai, moterys ir vaikai. Šios kovos technikos ištakos siekia daugiau nei 1000 metų. Šio kovos meno pagrindinis elementas yra japoniškas kardas - Naginata. Šis ginklas labai veiksmingas tiek prieš raitelius, tiek prieš pėstininkus. Kardas labai gerai subalansuotas ir pasvertas, todėl juo gali naudotis moterys ir vaikai. Kovos būdas naginata yra labai grakštus, nes kardas naginata svyruoja ratu.

Šiandien Naginata yra kovos sistema, kuri moko pagarbos, kantrybės, etiketo, pasitikėjimo savimi ir savikontrolės. Naginata praktika moko tobulos kontrolės ir subalansuotų kūno judesių. Užsiimant šiuo menu, reikia disciplinos ir susikaupimo, kad būtų pasiektas judesių grakštumas ir veiksmingumas. Be to, jis įtvirtina asmens charakterį, ugdydamas garbingumu pagrįstą moralės kodeksą.

Šiuolaikinė naginata istorijos eigoje keitė savo formą. Dabar ji panašesnė į europietišką halberdą ar glaivai. Geležtė labiau primena scimitarą, o ne wakizashi. Naginata patyrė vesternizacijos įtaką po Meidži restauracijos (1868-1912 m.), kai sumažėjo kovos menų vertė, ir išliko iki Šova laikotarpio (1912-1926 m.), kai naginata tapo valstybinių mokyklų sistemos dalimi.

Buvo išvystyti skirtingi naginatos valdymo stiliai, kurie sukūrė visame pasaulyje žinomas mokyklas (ryu). Populiariausios yra Atarašijos naginatos mokykla ir Džikišin-kagės ryu. Taip pat žinomos tokios mokyklos kaip Tendo ryu ir Toda Ha Buko ryu. Nepaisant šių mokyklų skirtumų, Naginata kovos meno pagrindą sudaro menas valdyti vieną originaliausių ginklų, o jų tikslas - ugdyti tradicinį etiketą ir dvasinį žmogaus lavinimą.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra naginata?

K: Kada pirmą kartą buvo panaudota naginata?

K: Kas naudojo naginatą?

K: Kokios teorijos apie tai, kaip atsirado naginata?

K: Kaip šį ginklą naudojo pėstininkai?

K: Kodėl šis ginklas buvo laikomas veiksmingu moterų ginklu?

Paieška pagal raidę