Naginata

Naginata yra japoniškas peiliuotas ginklas ilgu kotu (medine rankena). Ginklas atrodo kaip lazda ir dažnai su ja painiojamas. Žodis "naginata" reiškia "pjaunantis kalavijas" arba "pjaunantis kalavijas". Geležtės ilgis gali būti nuo 1 iki 3 pėdų. Geležtės forma primena "lapą", kuris yra labiau išlenktas į smaigalį. Naginatos ašmenys pritvirtinti prie ilgo medinio koto. Pats kotas yra nuo 6 iki 9 pėdų ilgio. Rankenos viduje esanti dalis (tang) yra beveik tokio pat ilgio kaip ir pati geležtė. Taip užtikrinama, kad ašmenys būtų tvirtai pritvirtinti prie koto. Stiebas turi aštrų antgalį, arba ishizuki, kuris skirtas pradurti tarp šarvų plokščių.

Teigiama, kad naginata pirmą kartą buvo pradėta naudoti Kinijoje maždaug 3 m. pr. m. e. Pirmasis šaltinis, kuriame ji buvo paminėta, yra "Kodžiki" (A Record of Ancient Matters, 712). Vėliau jis vaizduojamas mūšio lauko scenų paveiksluose, nutapytuose per Tengyo no Ran (Tengyo sukilimą) 936 m. po Kr. Kalavijas buvo naudojamas ir tobulinamas Naros laikotarpiu (apie 710-784 m. po Kr.), o XI a. jis buvo plačiai naudojamas mūšiuose.

Naginatą taip pat naudojo kariai vienuoliai, gindami šventyklas nuo užpuolikų. Apie 1400 m. po Kr. vienuoliai šio ginklo nebenaudojo, nes šventyklos nebebuvo taikinys. Samurajai naginatą naudojo tik kovodami su daugybe priešų arba ant žirgų.

Vis dėlto naginata dažniausiai buvo naudojama, kai samurajus buvo per jaunas valdyti pilno ilgio kataną ir kai jis daugiausia šaudė iš lanko. Edo laikotarpiu (1603-1867 m.) naginata nebebuvo naudojama kovoje. Ji tapo simboliniu samurajų moterų, kurios treniravosi savigynai, savo vaikų gynybai ir dorybės ugdymui, ginklu. Ši mada vystėsi toliau, ir buvo samurajų šeimų, kurios kabindavo naginatą svarbiose savo namų vietose. Vėliau naginata netgi buvo dovanojama nuotakai.

Egzistuoja trys pagrindinės teorijos, kodėl buvo sukurta naginata. Viena iš labiausiai paplitusių - įsitikinimas, kad naginata išsivystė iš žemdirbystės įrankio, naudoto kapoti. Įrankiai buvo gaminami kaip ilgi kotai su aštriais akmenimis, pritvirtintais prie vieno iš galų. Įrankis naudotas III a. pr. m. e. Vėliau akmenis pakeitė metalo gabaliukai. Taigi, kai žemdirbių pasėliai ir žemės būdavo užpuolami, jie jas gindavo savo žemdirbystės įrankiais, kurie pasirodė esą veiksmingi ginklai ir vėliau buvo patobulinti.

Kinų teorija grindžiama mintimi, kad kiniškos amuletai buvo atvežti į Japoniją ankstyvosios migracijos metu (apie 200 m. pr. m. e.). Dauguma ginkluotės ekspertų mano, kad net jei kinai ir išrado šį ginklą, tačiau jį patobulino japonai.

Kita teorija teigia, kad naginata išsivystė tiesiogiai kaip ginklas. Protėvių naginatos geležtė buvo pagaminta iš bronzos. Vėliau, atradus plieną, ji tapo dar veiksmingesnė. Ši teorija patvirtina, kad naginata atsirado daug vėliau nei Japonijoje pasirodė metalas iš Azijos žemynų (apie 200 m. pr. m. e.).

Naginata buvo skirta pėstininkams, o karinis elitas (samurajai) naudojo katanos kardą. Yra įrodymų, kad naginatą naudojo ir sohei (budistų kariai vienuoliai).

Naginata taip pat buvo laikoma moterų ginklu. Ji suteikdavo moterims didelį pranašumą, nes jos ilgas kotas galėdavo išlaikyti priešą saugiu atstumu. Viena žymiausių japonių kariškių buvo Itagaki. Jos naginatos įgūdžiai buvo geresni net už labiausiai treniruotų samurajų. Edo laikotarpiu (1600-1800 m. po Kr.) japonės buvo mokomos valdyti naginatą iki 18 metų.

Naginata taip pat buvo laikomas veiksmingu ginklu prieš raitelius. Dėl savo ilgio naginata turėjo būti valdoma specifiniais judesiais. Dažniausiai tai buvo šluojantys ir sukamieji judesiai, nes buvo nepatogu naudoti smūginius metodus, kaip su tradiciniu kardu. Norėdamas gerai naudoti naginatą, jos turėtojas turi greitai keisti rankų padėtį išilgai kardo.

Šis ginklas labai gerai veikė kavalerijos mūšiuose, nes buvo panašus į viduramžių ietis. Pėstininkai naginatą naudojo žirgo kojoms pjauti. Po to dezorientuotas raitelis būdavo lengvai nužudomas.

Kovos menas

Naginata taip pat žinomas kaip japonų kovos menas, kuriuo užsiima vyrai, moterys ir vaikai. Šios kovos technikos ištakos siekia daugiau nei 1000 metų. Šio kovos meno pagrindinis elementas yra japoniškas kardas - Naginata. Šis ginklas labai veiksmingas tiek prieš raitelius, tiek prieš pėstininkus. Kardas labai gerai subalansuotas ir pasvertas, todėl juo gali naudotis moterys ir vaikai. Kovos būdas naginata yra labai grakštus, nes kardas naginata svyruoja ratu.

Šiandien Naginata yra kovos sistema, kuri moko pagarbos, kantrybės, etiketo, pasitikėjimo savimi ir savikontrolės. Naginata praktika moko tobulos kontrolės ir subalansuotų kūno judesių. Užsiimant šiuo menu, reikia disciplinos ir susikaupimo, kad būtų pasiektas judesių grakštumas ir veiksmingumas. Be to, jis įtvirtina asmens charakterį, ugdydamas garbingumu pagrįstą moralės kodeksą.

Šiuolaikinė naginata istorijos eigoje keitė savo formą. Dabar ji panašesnė į europietišką halberdą ar glaivai. Geležtė labiau primena scimitarą, o ne wakizashi. Naginata patyrė vesternizacijos įtaką po Meidži restauracijos (1868-1912 m.), kai sumažėjo kovos menų vertė, ir išliko iki Šova laikotarpio (1912-1926 m.), kai naginata tapo valstybinių mokyklų sistemos dalimi.

Buvo išvystyti skirtingi naginatos valdymo stiliai, kurie sukūrė visame pasaulyje žinomas mokyklas (ryu). Populiariausios yra Atarašijos naginatos mokykla ir Džikišin-kagės ryu. Taip pat žinomos tokios mokyklos kaip Tendo ryu ir Toda Ha Buko ryu. Nepaisant šių mokyklų skirtumų, Naginata kovos meno pagrindą sudaro menas valdyti vieną originaliausių ginklų, o jų tikslas - ugdyti tradicinį etiketą ir dvasinį žmogaus lavinimą.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra naginata?

K: Kada pirmą kartą buvo panaudota naginata?

K: Kas naudojo naginatą?

K: Kokios teorijos apie tai, kaip atsirado naginata?

K: Kaip šį ginklą naudojo pėstininkai?

K: Kodėl šis ginklas buvo laikomas veiksmingu moterų ginklu?

Paieška pagal raidę