Judaizme Dievas vadinamas įvairiais vardais ir epitetais, kurie atspindi skirtingus Dievo aspektus, savybes ir santykį su žmogumi. Svarbiausias ir kartu jautriausias iš jų yra Tetragramatonas (iš graikų — „keturių raidžių žodis“), žymimas lotyniškomis raidėmis kaip JHWH arba YHWH ir hebrajiškai — י‑ה‑ו‑ה (Yod‑Heh‑Vav‑Heh).

Tetragramatonas: pripažinimas ir tartis

Tetragramatono ištarti tradiciškai vengia dauguma žydų. Dėl šios pagarbos ir baimės pakenkti šventumui, skaitydami Iš Šventųjų Raštų Tetragrammatoną sinagogų liturgijoje jie jį tarią ne tiesiogiai, o vartoja vietoj jo Adonai (hebr. ― „Mano Viešpats“). Užrašytas Tetragramatonas randamas Toros rankraščiuose (sefer torah) — jie rašomi be balsių ir labai tiksliai, tačiau prie jų taikomos griežtos taisyklės: negalima bet kaip naikinant ar ištrinti Dievo vardo, jį būtina elgeti su šiokia tokia šlovės nuosaikumu.

Masoretinė tradicija pridėjo balsių ženklus prie teksto, kad skaitytume vietoje Tetragramatono žodžius kaip Adonai arba kartais Elokim, todėl viduramžių mokslininkai, sujungę Tetragramatono priebalses su Adonai balsėmis, sukūrė formą „Jehova“, kuri vėliau išplito Europoje. Daugelis šiuolaikinių biblistų mano, kad artimiausia istorinė tarme būtų Yahweh.

Kitos Dievo epitetų formos ir jų reikšmės

Be Tetragramatono, judaizme vartojami įvairūs Dievo vardai ir epitetai, kurių kiekvienas atspindi tam tikrą Dievo aspektą:

  • Elohim — dažnai verčiamas kaip „Dievas“; tai daugiskaitinė forma, kuri kartais pabrėžia dievišką galią arba teisinį sprendimą.
  • El arba Elah — trumpas žodis, reiškiantis „Dievas“, naudojamas ir senovinių semitinių kalbų kontekstuose.
  • Šaddai (hebr. Shaddai) — dažnai verčiamas „Visagalis“ arba „Almighty“; kartais rašomas kaip Shaddai ir yra vienas iš Dievo titulų Avraamo laikų literatūroje.
  • Tzeva‑ot (hebr. Tzevaot) — „Karių Viešpats“ arba „Viešpats galybių“, dažnai naudojamas kartu su Tetragramatonu kaip Viešpats Visų Galybių.
  • 'Elyon — „Aukščiausiasis“, pabrėžia Dievo viršenybę visų dalykų atžvilgiu.
  • Ehyeh‑Asher‑Ehyeh (hebr. אֶהְיֶה אֲשֶׁר אֶהְיֶה) — išverčiamas kaip „Aš esu, kas Aš esu“ arba „Aš būsiu, kas būsiu“; tai Dievo atsakymas Mozėjui iš Eksodo 3:14, dažnai lotyniškai ir lietuviškai cituojamas kaip „Aš esu“.

Kaip žydai šiuolaikiniame gyvenime kreipiasi į Dievą

Daugelis žydų kasdienėje kalboje vengia tarti Tetragrammatoną ir vietoje jo vartoja žodį Hašem (hebr. „The Name“, liet. „Vardas“), ypač kalbėdami nekolegiškai ar ne liturgiškai. Adonai dažniausiai tariamas liturgijoje ar skaitant Šventraštį. Iš pagarbumo kai kurie taip pat vengia pilnai rašyti Dievo vardus ant lengvai išmetamų ar laikmenų daiktų; vietoje to randami sutrumpinimai arba pakeitimai (pvz., anglų kalboje įprasta rašyti „G‑d“).

Rašymas, šventumas ir pagarbos taisyklės

Pagal tradicinę halachą (žydų teisę), Dievo vardų rašymas ir naikinimas reglamentuojami: vardų, kuriuos reikia traktuoti kaip „šventus“, negalima nerūpestingai ištrinti ar panaikinti. Tai ypač taikoma Tetragramatonui bei keliems kitiems vardams, kuriuos rabinai pripažino esant šventais. Todėl rankraščiuose, spaudiniuose ir sinagogų ritėse egzistuoja savitos taisyklės, kaip elgtis su Dievo vardais.

Tarimo ir rašybos nyansai

Tarimas istorijoje ir tradicijoje skirėsi: tikslus senovinis Tetragramatono tarimas nėra žinomas, todėl šiuolaikiniai mokslininkai rekonstruoja jį kaip Yahweh. Forma „Jehovah“ atsirado vėlesniame viduramžių ir renesanso periode dėl balsių ženklų persidengimo. Kiti vardai ir epitetai turi standartines transliteracijas ir tarimus, pavyzdžiui, Elohim (Elokim), Adonai, Shaddai, Tzevaot, Elyon, Ehyeh‑Asher‑Ehyeh.

Apibendrinant: nors judaizme yra daug Dievo vardų, speciali pagarba skiriama Tetragramatonui (י‑ה‑ו‑ה). Dauguma žydų šiuolaikiniame religiniame ir kasdieniame gyvenime vartoja pakaitinius pavadinimus kaip Adonai arba Hašem, o įvairūs epitetai (Elohim, El, Šaddai ir kt.) padeda apibūdinti skirtingas Dievo savybes ir funkcijas.