Peronizmas: Argentinos politinis judėjimas, idėjos ir istorija

Peronizmas: Argentinos politinis judėjimas — Juano Perono idėjos, socialinės reformos, istorija ir peronistų įtaka šiandieninei politikai.

Peronizmas arba justicializmas – Argentinos politinis judėjimas, sukurtas ir pavadintas pagal generolą Juaną Peróną (1895–1974). Tai – masinis ir įtakingas judėjimas, kuris per kelis dešimtmečius smarkiai formavo Argentinos politiką, ekonomiką ir visuomeninį gyvenimą. Nuo 1946 m. peronistai laimėjo daugumą prezidento rinkimų: oficialiai Peronui ir jo šalininkams leista dalyvauti — laimėjo 10 iš 13 rinkimų, kuriuose jie dalyvavo. Pagrindinė peronistų organizacija yra Justicialistų partija. Peronizmo ideologija nėra vienareikšmė: ją dažnai apibūdina kaip nacionalizmo ir darbininkų interesų mišinį arba kaip populizmą, tačiau judėjimas išsiskiria tuo, kad gali kisti priklausomai nuo lyderių ir istorinių aplinkybių.

Perono atėjimas į valdžią ir politinė programa (1943–1955)

Generolas Juanas Perónas dalyvavo 1943 m. karinėje sąjungininkų sąmoksle, o netrukus tapo darbo ministru. 1946 m. jis buvo išrinktas Argentinos prezidentu. Jo valdymo metu buvo įgyvendintos plataus masto socialinės programos, skirtos darbininkų klasei: išplėtota socialinė apsauga, padidinti atlyginimai, teisės profsąjungoms ir stipri valstybės dalyvavimo ekonomikoje politika. Perónas rėmė profsąjungas, skatino pramonės plėtrą taikant importo pakeitimo (import substitution industrialization) strategijas ir siekė sumažinti užsienio kapitalo įtaką.

Svarbią vietą Perono populiarume užėmė jo žmona Evos, kuri aktyviai gynė darbininkų ir migrantų teises, įkūrė socialines ir labdaros organizacijas (pvz., Fundación Eva Perón) ir mobilizavo moteris politinei dalyvavimui (1990 m. moterų balsavimo teisės įtvirtintos dar Perono laikais). Evita tapo kultūrine ikona ir prisidėjo prie Perono apeliacijos į plačias visuomenės mases.

Perono ekonominė politika susidūrė su sunkumais: auganti infliacija, valiutos problemos ir tarptautinės sudėtingybės kėlė nepasitenkinimą. 1955 m. kariuomenė nuvertė Peroną per vadinamąją Revolución Libertadora; Perónas buvo ištremtas, o peronistinė veikla ir Justicialistų partija buvo uždraustos.

1955–1976: pogrindis, sugrįžimas ir politinis susiskaldymas

Peronizmo draudimas ir Perono egzilis sukūrė pogrindinius judėjimus bei įvairias į Peroną orientuotas grupes. 1973 m. atšaukus draudimą, vyko atviri rinkimai ir Perónas grįžo į Argentiną; 1973 m. jis vėl tapo prezidentu, tačiau 1974 m mirė. Po jo mirties prezidento pareigas perėmė jo antra žmona Izabelė Perón, kurios trumpas valdymas buvo paženklintas politine ir ekonomine krize bei smurto augimu. Perono mirtis ir vidinės įtampas peronistinėje stovykloje (tarp kairiųjų – radikalizuotų jaunimo grupių, pvz., Montoneros, ir dešiniųjų – tradicinių profsąjungų bei konservatyvių kariškių) prisidėjo prie 1976 m. karinį perversmo, po kurio prasidėjo civilių teisių suvaržymai ir vadinamoji „purvinų karų“ era.

Peronizmas kaip ideologija ir frakcijos

Justicializmas (iš isp. justicia – teisingumas) oficialiai akcentuoja tris pagrindinius principus: socialinį teisingumą, ekonominę nepriklausomybę ir politinį suverenitetą. Tačiau peronizmas labiau yra politinė praktika, kuri sujungia karizmatinį lyderystės modelį, masinę mobilizaciją ir institucionalius mechanizmus, nei griežtai sisteminę ideologiją.

Peronizme tradiciškai išsiskiria kelios stovyklos:

• Kairysis peronizmas – orientuotas į radikalesnę socialinę lygybę, valstybės kontrolę ir dažnai antiimperialistines nuostatas (tokią kryptį XX a. 60.–70.iais atstovavo kai kurios grupės, pvz., Montoneros).
• Dešinysis arba tradicinis peronizmas – labiau konservatyvus, glaudžiai susijęs su profsąjungomis, nacionaline pramonės parama ir kartais autoritarišku valdymu.
• Neoliberalus peronizmas – vėlesnė atšaka, kuri per 1990–sias priėmė rinkos reformas ir privatizacijas, labiausiai asocijuojama su Carlosu Menemu.

Vėlesni lyderiai ir XXI a. raida

1989–1999 m. prezidentu buvo peronistas Carlosas Menemas. Jo politika radikaliai skyrėsi nuo tradicinio Perono kursuoto socialinio populizmo: Menemas vykdė plataus masto privatizaciją, skatino laisvosios rinkos reformų paketą, įgyvendino valiutos konvertibilumo politiką ir atvėrė ekonomiką tarptautinei prekybai. Tokios reformos trumpuoju laikotarpiu sumažino infliaciją, tačiau ilgainiui sukėlė socialinių problemų ir padarė ekonomiką pažeidžiamą 2001–2002 m. krizės metu.

2003–2007 m. prezidentu buvo peronistas Néstoras Kirchneris, o 2007–2015 m. – jo žmona Cristina Fernández de Kirchner. Kirchnerių laikotarpiu vyko stipri valstybės intervencija ekonomikoje, grįžta dėmesys socialinei apsaugai, taip pat buvo siekiama spręsti žmogaus teisių pažeidimus, susijusius su XX a. 7–ojo dešimtmečio diktatūromis. Pasak žurnalo "The Economist", Kirchneriai grįžo prie "ekonominio nacionalizmo ir beveik autarkijos"; tai, kas tapo vadinama kirchnerizmu, apjungė didesnį socialinių išlaidų lygį, protekcionizmo priemones ir politinę konfrontaciją su tam tikromis žiniasklaidos ir verslo grupėmis.

XXI a. peronizmas išliko fragmentuotas ir adaptabilus: 2015–2019 m. valdžią perėmė neperonistas Mauricio Macri (centristinis–dešiniosios krypties), po to 2019 m. vėl į valdžią sugrįžo peronistų koalicija (Alberto Fernández su Cristina Fernández de Kirchner kaip viceprezidente). 2023 m. prezidento rinkimuose peronistai patyrė pralaimėjimą – šalies politinėje arenoje išryškėjo naujos jėgos ir iššūkiai tradiciniam peronistiniam hegemonui.

Poveikis, kritika ir palikimas

Peronizmas paliko gilų pėdsaką Argentinos visuomenėje: jis išplėtė socialines teises, sustiprino profsąjungų vaidmenį ir paskatino industrializaciją, tačiau taip pat prisidėjo prie politinės polarizacijos, autoritarinių praktikų tam tikrais periodais ir ekonominių svyravimų. Peronizmas išsiskiria gebėjimu keistis ir integruoti priešingus elementus – nuo stipraus valstybinio intervencionizmo iki rinkos liberalizavimo. Dėl šios savybės jis dažnai apibūdinamas ne tiek kaip viena aiški ideologija, kiek kaip politinė tradicija ir praktika, kuri nuolat formuojama lyderių, socialinių grupių ir istorinių sąlygų.

Santrauka: Peronizmas — tai Argentinoje susiformavęs ir iki šiol gyvas politinis fenomenas, apjungiantis socialinį teisingumą, nacionalinę savarankiškumą ir charizmatišką lyderystę. Judėjimas turi įvairias atšakas ir kartais prieštaringą palikimą: nuo plačios populiarumo bangos ir socialinių pasiekimų iki politinių krizių, represijų ir ekonominių iššūkių.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra peronizmas?

K: Kaip sėkmingai peronistai dalyvavo rinkimuose?

K.: Kokios bendros ideologijos siejamos su peronizmu?

K: Ką padarė Chuanas Peronas, tapęs Argentinos darbo ministru?

K: Kodėl 1955 m. Chuanas Peronas buvo nuverstas?

Paieška pagal raidę