Daugybinis (pluralistinis) nežinojimas: apibrėžimas, priežastys ir pavyzdžiai
Sužinokite, kas yra daugybinis (pluralistinis) nežinojimas: apibrėžimas, priežastys, pavyzdžiai ir kaip spręsti klaidingas grupės normas.
Daugybinis nežinojimas arba pluralistinis nežinojimas – tai socialinės psichologijos terminas, apibūdinantis situaciją, kai dauguma grupės narių privačiai atmeta tam tikrą normą ar įsitikinimą, tačiau klaidingai mano, kad dauguma kitų ją priima. Šį reiškinį glaustai apibūdina frazė: „niekas netiki, bet visi mano, kad visi tiki“. Tokiose situacijose individai dažnai elgiasi atitinkančiai tariamą normą, nors ją privačiai neigia.
Daugybinio nežinojimo atsiradimą gali lemti ir socialinio tinklo struktūra, informacijos srautas arba grupės komunikacijos būdai — ypač kai trūksta aiškių atsiliepimų ar viešo vadovų pavyzdžio.
Kaip susidaro daugybinis nežinojimas
- Informacinė įtaka: žmonės stebi kitų elgesį, manydami, kad kiti turi daugiau informacijos apie tinkamą elgesį.
- Normatyvinė įtaka: baimė būti atstumtam ar kritikuotam skatina viešą paklusimą tariamai dominuojančiai nuomonei.
- Silpna komunikacija: jeigu individai slėpia tikrąsias nuostatas (pvz., iš gėdos ar dėl socialinio spaudimo), kiti iš to sprendžia, kad norma iš tikrųjų priimtina.
- Neaiškios situacijos: kai nėra aiškaus teisingo sprendimo, žmonės didžiuojasi kitų elgesiu ir jį priima kaip normą.
Pavyzdžiai
- Studentų alkoholis: daug tyrimų (pvz., Prentice & Miller) rodo, kad studentai pervertina kitų polinkį gerti; dėl to jie patys gali pradėti vartoti daugiau, kad atitiktų tariamą normą.
- „Dūmų kambario“ eksperimentas: Latané ir Darley parodė, kad individai, pastebėję nerimą keliančią situaciją, gali nesikreipti pagalbos, jei aplinkiniai elgiasi ramiai — jie interpretuoja tylą kaip rodant, jog situacija nėra rimta.
- Darbo vietos kultūra: darbuotojai gali tyliai prieštarauti tam tikroms praktikoms ar sprendimams, bet viešai jų nepaneigia, manydami, kad vadovybė ir kolegos palaiko tokį kursą.
- Viešoji nuomonė ir politika: rinkėjai gali manyti, kad dauguma palaiko tam tikrą politiką, nors iš tiesų daugelis asmeniškai jai pritarti negali — tai gali paveikti rinkimų elgseną ir viešą diskursą.
Pasekmės
- Problemiškų elgesio modelių išlikimas (pvz., žalingi socialiniai įpročiai).
- Bendradarbiavimo ir inovacijų slopinimas — žmonės vengia išsakyti naujas idėjas, manydami, kad jos nebus priimtos.
- Netinkami sprendimai organizacijose dėl riboto atvirumo ir klaidingų normų suvokimo.
- Sudėtingesnė viešoji diskusija ir klaidingi politikos sprendimai, jeigu sprendimus lemia tariamos, o ne faktinės nuostatos.
Kaip nustatyti ir tirti daugybinį nežinojimą
- Atliekant anoniminius apklausas: lyginant asmenines nuostatas su respondentų spėjimais apie kitų nuomones galima atskleisti skirtumus.
- Stebint elgesį ir viešus pareiškimus: neatitikimai tarp viešo elgesio ir slaptų nuostatų rodo galimą pluralistinį nežinojimą.
- Eksperimentiniai dizainai: kontroliuotos socialinės situacijos gali parodyti, kaip individo elgesį veikia grupės reakcijos arba tylėjimas.
Kaip sumažinti arba įveikti daugybinį nežinojimą
- Skatinti atvirą komunikaciją: kurti saugias erdves, kur žmonės gali privačiai išreikšti nuomonę (anoniminiai forumai, apklausos).
- Lyderių pavyzdys: vadovai ir įtakingi asmenys gali viešai parodyti tikrąsias nuostatas ir taip pakeisti suvokiamą normą.
- Grįžtamasis ryšys apie faktines nuostatas: viešai skelbti patikimus duomenis apie tai, ką iš tiesų mano grupės nariai (pvz., „social norms“ kampanijos universitetuose).
- Skatinti kritinį mąstymą: mokyti vertinti socialinius signalus ir suvokti, kad tylėjimas nebūtinai reiškia sutikimą.
- Skatinti anonimiškumą sprendimų priėmime: kai įmanoma, naudoti anoniminius balsavimus ar idėjų rinkimo formas.
Apibendrinant: daugybinis nežinojimas — tai galingas socialinis mechanizmas, galintis palaikyti klaidingas normas ir trukdyti pokyčiams. Svarbu atpažinti skirtumą tarp to, ką žmonės privatūs galvoja, ir to, ką jie viešai demonstruoja, ir aktyviai kurti sistemas bei kultūrą, leisti tikroms nuostatoms iškilti į paviršių.
Istorija
Pliuralistinio nežinojimo terminą 1931 m. sukūrė Daniel Katz ir Floyd H. Allport.
Daugybinis nežinojimas gali iš dalies paaiškinti, kodėl žmonės yra labiau linkę įsikišti į kritinę situaciją, kai yra vieni, nei tada, kai šalia yra kitų asmenų. Jei žmonės stebi kitų žmonių reakcijas tokioje situacijoje, iš kitų žmonių neveiklumo jie gali daryti išvadą, kad kiti žmonės mano, jog veikti nereikia.
Susiję puslapiai
- Nauji imperatoriaus drabužiai
- Klaidingas sutarimas
- Pirmenybės intensyvumas
Ieškoti