Skurdas Indijoje yra sudėtinga ir ilgalaikė problema, paveikianti šimtus milijonų žmonių. Nors per pastaruosius dešimtmečius stebimas skurdo mažėjimas, daug sektorių — ypač kaimiškos vietovės, priklausomos nuo žemės ūkio, bei socialiai atskirtos grupės — vis dar lieka pažeidžiami.

Indijos vyriausybė teigia, kad skurdo riba kaimo vietovėse yra 816 ₹ per mėnesį, o miestuose - 1000 ₹ per mėnesį. Tai reiškia, kad daugelis žmonių neturi pakankamai pinigų net bazinėms reikmėms padengti. Indijos siūloma, bet dar nepatvirtinta oficiali skurdo riba yra 972 ₹ (14 JAV dolerių) per mėnesį kaimo vietovėse arba 1407 ₹ (21 JAV doleris) per mėnesį miestuose.

Indijoje vidutiniam žmogui per dieną reikia 2400 kalorijų kaimo vietovėje ir 2100 kalorijų mieste. Kalorijų norma yra vienas iš naudojamų rodiklių nustatant minimalius vartojimo poreikius ir skurdo ribas, tačiau ši metodika turi trūkumų (neatsižvelgia į sveikatos išlaidas, švietimą, būstą ir kt.).

2012 m. naujausioje Indijos planavimo komisijos (Tendulkaro komiteto) ataskaitoje teigiama, kad 26 % visų Indijos gyventojų gyvena žemiau tarptautinės skurdo ribos - 1,25 JAV dolerio per dieną. Per pastarąjį dešimtmetį skurdo lygis nuosekliai mažėjo - nuo 37,2 % 2004-2005 m. iki 29,8 % 2009-2010 m. Šiuo metu skurstančių žmonių skaičius siekia 250 mln.

Skurdo priežastys

  • Žemas ir negausus uždarbis: daug žmonių dirba neoficialiame sektoriuje arba gauna sezoninį uždarbį žemės ūkyje.
  • Žemės trūkumai ir žemės ūkio problemos: maža našta, trūksta modernių technologijų, infrastruktūros ir prieigos prie rinkų.
  • Darbo trūkumas ir nepakankama kvalifikacija: jaunimas neretai neturi įgūdžių, reikalingų geriau apmokamiems darbams miestuose.
  • Socioekonominė atskirtis: kasta, etninė priklausomybė, lytis ir regioniniai skirtumai stiprina skurdą tam tikrose grupėse.
  • Sveikatos ir švietimo paslaugų trūkumas: ligos ir mokymosi kliūtys mažina žmonių produktyvumą ir galimybes kilti iš skurdo.
  • Infliacija ir kainų svyravimai: ypač maisto kainų augimas smarkiai paveikia mažas pajamas gaunančias šeimas.

Kaip matuojamas skurdas

Skurdo matavimas gali remtis įvairiais metodais, todėl rezultatai skiriasi priklausomai nuo naudojamų kriterijų:

  • Vartojimo ar pajamų ribos — tradicinis požiūris nustato minimalų vartojimo lygį (pinigų sumą), reikalingą maistui, būstui ir kitiems poreikiams.
  • Kalorijų norma — kai kuriais atvejais naudojama minimali kalorijų norma (pvz., 2400 rural, 2100 urban), kad apskaičiuoti maisto poreikius; tai įtakoja skurdo ribos nustatymą.
  • Tarptautinės skurdo ribos — Pasaulio bankas taiko tarptautines ribas (anksčiau $1,25/d., vėliau atnaujinta iki $1,90/d.), kurios leidžia lyginti regionus tarptautiniu mastu.
  • Daugiamačius skurdo rodikliai (MPI) — vertina skurdą ne tik pagal pajamas, bet ir pagal išsilavinimą, sveikatą, gyvenimo sąlygas.

Regioninės ir socialinės tendencijos

Skurdo lygis Indijoje labai skiriasi tarp regionų ir socialinių grupių. Kai kurie valstijos-šešėlinės ekonomikos arba klimato poveikio (pvz., dažnos sausros) labiau pažeidžiamose vietovėse turi didesnį skurdo lygį. Moterys, žemės neturintys ūkininkai, Dalitų ir kitų mažumų bendruomenės dažnai patiria disproporcingai didelę skurdo riziką.

Vyriausybės politika ir socialinės programos

Indijos vyriausybė įgyvendina daugelį iniciatyvų mažinti skurdą ir užtikrinti maisto saugumą bei darbo galimybes. Tarp svarbesnių priemonių:

  • viešasis maisto paskirstymo tinklas (PDS - Public Distribution System) ir subsidijuotos maisto programos;
  • darbo garantijos programos (pvz., MGNREGA), suteikiančios sezoninį darbo užmokestį kaimo darbe;
  • midday meal programos mokyklose, kad pagerintų mitybą ir mokymą;
  • socialinių pašalpų ir subsidijų schemos, sveikatos ir švietimo programos;
  • inicijatyvos smulkiam verslui ir savarankiškumui skatinti, mikrokreditai bei savipagalbos grupės.

Vis dėlto programų įgyvendinimas ir tikslumas skiriasi regionuose; problemos, tokios kaip korupcija, netikslingas taikymas ir logistikos trūkumai, kartais mažina poveikį.

Ką daryti toliau — sprendimų kryptys

Norint reikšmingai sumažinti skurdą, reikia kompleksiškų veiksmų:

  • investicijų į švietimą ir profesinį mokymą, kad būtų kuriamos geriau apmokamos darbo vietos;
  • modernizacijos ir infrastruktūros plėtros žemės ūkyje bei geresnės prieigos prie rinkų;
  • stipresnės socialinės apsaugos schemos, nukreiptos į pažeidžiamiausias grupes;
  • sveikatos priežiūros ir sanitarijos gerinimas, kad sumažėtų sveikatos išlaidų našta;
  • didesnis dėmesys regioninei lygybei ir specifinėms strategijoms pažeidžiamoms valstijoms ar grupėms.

Išvados

Indijoje skurdas yra mažėjantis, tačiau jis išlieka reikšmingu iššūkiu dėl didelio gyventojų skaičiaus ir didelių regioninių bei socialinių skirtumų. Oficialios skurdo ribos (pvz., 816 ₹/1000 ₹ arba siūlomos 972 ₹/1407 ₹) yra tik viena matavimo forma. Efektyviai kovoti su skurdu reikia ne tik piniginių transferų, bet ir plataus visuomenės sektoriaus reformų: švietimo, sveikatos, darbo rinkos prieigos ir kaimo infrastruktūros gerinimo.