Ekonomikoje viešoji gėrybė yra tokia bendroji gėrybė, kuri pasižymi savybėmis, trukdančiomis ją efektyviai teikti per gryną rinką. Viešosios gėrybės turi dvi pagrindines savybes:

  • Neišskiriamumas (angl. non-excludability) – neįmanoma arba labai brangu užkirsti kelią tam tikriems vartotojams naudotis preke ar paslauga.
  • Nekonkurentiškumas (angl. non-rivalry) – vieno asmens suvartojimas nesumažina prekės prieinamumo kitiems.

Kas tai reiškia praktiškai?

Jei prekė yra neišskiriama, privatus gamintojas negali lengvai pareikalauti mokesčio tik iš tų, kurie ją naudoja. Dėl to atsiranda laisvojo raitelio (angl. free rider) problema: asmenys gali pasinaudoti gėrybe nesumokėję už ją, todėl privačios įmonės neturi pakankamo paskatinimo gaminti tokią prekę – ne tik todėl, kad „nemato naudos“, bet todėl, kad negali užtikrintai surinkti pajamų. Dėl nekonkurentiškumo papildomas vartotojas nenaikina kitų vartojimo, todėl socialinė nauda gali būti didesnė už privačią naudą.

Rinkos nepakankamumas ir laisvojo raitelio problema

Viešosios gėrybės yra rinkos nepakankamumo atvejis: jei visi rinkos dalyviai elgiasi taip, kad maksimizuoja savo asmeninę naudą ir jei gamintojai negali atmokėti iš vartotojų, rinka paprastai nesukurs optimalaus kiekio šių prekių. Rinkoje šių gėrybių bus tiekiama per mažai (arba visai nebus), palyginti su socialiniu optimumu. Tai lemia:

  • teigiamos išorinėsios naudos – vieno asmens vartojimas naudingas ir kitiems;
  • neefektyvus kainų mechanizmo veikimas dėl neišskiriamumo;
  • nuosavybės teisių nebuvimas arba jų sunkumas pritaikyti.

Pavyzdžiai

Grynų viešųjų gėrybių pavyzdžių yra palyginti nedaug, tačiau keletas jų yra:

  • Potvynių kontrolė
  • Viešasis vandens tiekimas
  • Gatvių apšvietimas
  • Švyturių apsauga
  • Krašto apsaugos tarnybos
  • Parkai ir kitos viešosios poilsio zonos

Taip pat svarbūs globalūs viešieji gėrybės pavyzdžiai: klimato stabilumas, tarptautinė sauga, mokslinės žinios (žinios) ir sveikatos apsauga nuo pasaulinių epidemijų. Kai kurios paslaugos, pvz., fejerverkai, yra viešosios gėrybės trumpalaikėje perspektyvoje (visi mato ir niekas neatskiriamas), o oras ar žinios yra nuolatinės viešosios gėrybės.

Negrynos viešosios gėrybės (pusiau viešos)

Dauguma gėrybių iš tikrųjų yra „impurios“ – t. y. jos gali būti dalinai išskiriamos arba dalinai konkurentiškos. Ekonomikoje pažįstamos kelios kategorijos:

  • Klubinės gėrybės (angl. club goods) – išskiriamos, bet ne konkurentiškos (pvz., plaukimo baseinas su naryste).
  • Bendri ištekliai (angl. common-pool resources) – nekonkurentiškos, bet neišskiriamos (pvz., žuvų ištekliai, miškininkystė), dėl ko kyla pernelyg intensyvus naudojimas (tragedy of the commons).
  • Privatūs gėrybės – išskiriamos ir konkurentiškos (pvz., maistas, drabužiai).

Valstybės vaidmuo ir sprendimai

Dėl rinkos nepakankamumo vyriausybės dažnai įsikiša, kad užtikrintų viešųjų gėrybių teikimą arba skatintų jų gamybą. Galimos priemonės:

  • tiesioginis viešasis teikimas finansuojamas iš mokesčių (pvz., gatvių apšvietimas, gynyba);
  • subsidiavimas privačių tiekėjų ar viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės;
  • privalomi mokėjimai arba narystės modeliai (klubinės gėrybės);
  • reguliavimas ir kvotos apsaugai nuo perdėto naudojimo (bendri ištekliai);
  • tarptautinis bendradarbiavimas globalioms viešosioms gėrybėms (pvz., klimato politika, kovos su ligomis iniciatyvos).

Ekonominiu požiūriu sprendimų tikslas dažnai yra pasiekti socialiai optimalų kiekį – tokią gėrybės tiekimo apimtį, kur bendra visuomenės nauda atitinka ribines sąnaudas. Vienas iš teorinių aprašų – Samuelsono sąlyga viešosioms gėrybėms: socialinė riba yra tais atvejais, kai sumuojamos vartotojų ribinės naudos lygus ribinėms sąnaudoms.

Praktinės problemos ir kompromisai

Nors viešųjų gėrybių teikimas dažnai pagerina visuomenės gerovę, atsiranda ir praktinių iššūkių:

  • kaip teisingai nustatyti finansavimo mechanizmą (mokesčių paskirstymas, efektyvumas ir sąžiningumas);
  • kiek turėtų būti viešųjų gėrybių – per daug ar per mažai (kainų nustatymo trūkumas);
  • administracinės sąnaudos ir galimas politinis poveikis sprendžiant, ką teikti;
  • tarptautinių viešųjų gėrybių atveju – sunkumai koordinuojant veiksmus tarp valstybių.

Santrauka

Viešosios gėrybės – tai prekės ar paslaugos, kurios yra neišskiriamos ir nekonkurentiškos. Dėl šių savybių rinka dažnai negali jų suteikti optimaliu lygiu, todėl reikalinga vyriausybių ar kitų kolektyvinių sprendimų intervencija. Tuo pačiu egzistuoja tarpinės kategorijos (klubinės gėrybės, bendri ištekliai), kurios reikalauja specifinių sprendimų, kad būtų išvengta per didelės išnaudojimo ar neefektyvumo.