Atlanto uraganų sezonai iki 1600 m. — istorinė ir paleotempestologinė apžvalga
Atlanto uraganų sezonai iki 1600 m.: istorinė ir paleotempestologinė apžvalga – rekonstruotos priešistorinės uraganų tendencijos, antifazinis modelis ir pakrančių rizikos kaita.
Iki 1600 m. Atlanto uraganų sezonai aprašo visus žinomus Atlanto atogrąžų ciklonus iki 1600 m. Daugeliui uraganų neturime detalių — stebėjimų įrašai prieš istorinių šaltinių atsiradimą buvo reti arba neišliko — tačiau kai kuriose pakrantės vietovėse gyveno pakankamai žmonių, kad apie stiprias audras būtų palikta žinių. Kiekvienas uraganų sezonas yra metinis tropinių ciklonų formavimosi Atlanto baseine ciklas; daugiausia ciklonų formuojasi nuo birželio 1 d. iki lapkričio 30 d., o intensyviausias laikotarpis paprastai būna rugpjūčio–spalio mėnesiais.
Dokumentiniai šaltiniai ir jų ribotumai
Iki 1492 m. sistemingi meteorologiniai stebėjimai nebuvo atliekami ir daugelis įrašų neišliko — ikikolumbinėje eroje raštinių šaltinių daugelyje Atlanto pakrančių trūko. Net ir XVI a. pradžios Europos keliautojų, pavyzdžiui, Kristupo Kolumbo, aprašymai dažnai yra fragmentiški arba dviprasmiški: Renesanso laikų jūreiviai ir mokslininkai dar ne visada aiškiai skyrė tropines uraganines sistemas nuo ekstratropinių audrų ar kitų smarkių vėjų reiškinių, todėl dokumentinė informacija yra ne visuomet patikima Renesanso kontekste. Sistematizuoti ir platesnio masto įrašai pradėti kaupti veikiau XVI a. viduryje, kartu su kolonizacija ir navigacijos tobulėjimu.
Paleotempestologija: kaip rekonstruojamos priešistorinės audros
Paleotempestologija — tai disciplina, kuri naudoja geologinius ir biologinius įrašus (pvz., paleškes, seklumų gruntų sluoksnius, pelkių ir lagūnų sedimentus, koralų izotopinius duomenis, medžių žiedų anomalijas) rekonstrukcijoms apie tropinių ciklonų aktyvumą priešistorėje. Tipinis indikatorius yra vadinamosios „overwash“ sluoksniai: stiprūs uraganai išmeta jūros smėlį ir darinėlius į užuomarškinę lagūną ar ežerą, palikdami rėžius, kuriuos galima datuoti radioaktyviųjų izotopų (C-14) ar kitomis metodikomis. Kiti metodai — mikrofossilijų analizė, cheminiai žymenys bei koralų augimo sutrikimai — padeda nustatyti audrų dažnį ir intensyvumą ilgais laiko tarpais.
Ilgalaikės tendencijos ir „antifazinis“ modelis
Paleotempestologiniai tyrimai atskleidžia, kad uraganų aktyvumas Atlanto regione kito per šimtmečius ir tūkstantmečius. Vienas pasiūlytas paaiškinimas yra vadinamasis antifazinis modelis tarp Meksikos įlankos ir Atlanto pakrančių: Azorų aukštumos (Azores High) padėtis ir stiprumas, kuriuos veikia Šiaurės Atlanto osciliacija (NAO), keičia vėjų ir magistralių trajektorijas. Kai Azorų aukštuma būna paslinkta į šiaurės rytus, daugiau ciklonų linkstama judėti link Atlanto (rytinių JAV ir Pietų Atlanto pakrančių); priešingu atveju, kai aukštuma yra pietvakariuose, vėjų srautos dažniau nukreipia uraganus į Meksikos įlankos pakrantes.
Pavyzdžiui, kai kurie sedimentiniai duomenys rodo, jog Meksikos įlankos pakrantuose buvo periodų, kai didelių uraganų užfiksuota mažiau (apytiksliai 3000–1400 m. pr. m. e. ir paskutiniame tūkstantmetyje prieš mūsų erą), o tarp jų pasitaikydavo hiperaktyvūs intervalai (pavyzdžiui, apie 1400 m. pr. m. e. ir apie 1000 m. po Kristaus), kai stambių audrų dažnis ir tikimybė, kad jos pasieks sausumą, padidėdavo maždaug 3–5 kartus. Atlanto vandenyno rytinio (rytų JAV ir Pietryčių) pakrančių segmentuose taip pat matomos ilgalaikės kintamos tendencijos: dalies tyrimų duomenimis, per pastarąjį tūkstantmetį žemyninės išsilaipinimų tikimybė padidėjo iki dvigubos, palyginti su prieš tai buvusiu ~1500 metų intervalu. Reikšmė ir mastas priklauso nuo konkrečios vietovės, vietinių morfologinių sąlygų ir sedimentų išsaugojimo sąlygų.
Neapibrėžtumas ir tyrimų ribos
Visos rekonstruotos tendencijos turi didelį neapibrėžtumą: datavimo paklaidos, vietinės geomorfologijos įtaka („tarpinė“ apsauga ar pralaidumas bangoms), sedimentų perdirbimas ir žmogaus veiklos įtaka gali iškreipti signalus. Taip pat skirtingi proxy tipai turi skirtingą erdvinę ir laikinę rezoliuciją, todėl vienintelė vietovė negali suteikti pilnos regioninės perspektyvos. Todėl dabartinės interpretacijos remiasi kelių nepriklausomų įrašų deriniu ir statistine analizė, o nauji tyrimai nuolat koreguoja ankstesnes išvadas.
Praktinė reikšmė
Suvokimas apie ilgalaikį uraganų aktyvumo kintamumą yra svarbus vertinant šiuolaikinius pavojus ir planuojant pakrančių apsaugą. Paleotempestologija leidžia išplėsti stebėjimų laiko skalę nuo kelių dešimtmečių iki daugelio tūkstantmečių, todėl padeda nustatyti, ar dabartinis uraganų aktyvumas yra išskirtinis ar sutampa su ilgalaikėmis gamtos svyravimų variacijomis. Vis dėlto pritaikant istorines ir geologines rekonstrukcijas praktiniam valdymui, būtina atsižvelgti į duomenų neapibrėžtumą ir vietinius skirtumus.
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra Atlanto uraganų sezonas iki 1600 m.?
A: Atlanto uraganų sezonas iki 1600 m. reiškia visus žinomus Atlanto atogrąžų ciklonus, kilusius iki 1600 m.
K: Kada dažniausiai susiformuoja tropiniai ciklonai?
A: Daugiausia tropinių ciklonų susiformuoja nuo birželio 1 d. iki lapkričio 30 d.
K: Ar yra kokių nors įrašų apie metus iki 1492 m.?
Atsakymas: Ne, iki 1492 m. jokių įrašų nėra, nes ikikolumbinėje eroje įrašų nebuvo, o visi kadaise buvę įrašai jau seniai prarasti.
Klausimas: Ar Renesanso mokslininkai ir jūreiviai suprato skirtumą tarp uragano ir ekstratropinės sistemos?
Atsakymas: Ne, Renesanso mokslininkai ir jūrininkai nesuprato skirtumo tarp uragano ir ekstratropinės sistemos.
K: Kas yra paleotempestologiniai tyrimai?
A: Paleotempestologiniai tyrimai - tai tyrimų rūšis, leidžianti rekonstruoti priešistorinių uraganų aktyvumo tendencijas nuo šimtmečių iki tūkstantmečių laiko skalėje.
K: Ar tarp Meksikos įlankos ir Atlanto vandenyno pakrančių egzistuoja antifazinis modelis?
A: Taip, buvo iškelta prielaida, kad tarp Meksikos įlankos pakrantės ir Atlanto vandenyno pakrantės egzistuoja antifazinis modelis. Ramybės periodais daugiau uraganų nukreipiama į Atlanto vandenyno pakrantę, o hiperaktyviais periodais daugiau uraganų nukreipiama į Meksikos įlankos pakrantę.
Klausimas: Ar per pastarąjį tūkstantmetį, palyginti su prieš pusantro tūkstantmečio buvusiu laikotarpiu, padvigubėjo į sausumą krintančių uraganų tikimybė?
A: Taip, per pastarąjį tūkstantmetį, palyginti su ankstesniais pusantro tūkstantmečio, Atlanto vandenyno pakrantėje uraganų tikimybė nusileisti į sausumą padvigubėjo.
Ieškoti