Graikų kalbos romanizacija: transliteracija, transkripcija ir standartai

Graikų kalbos romanizavimas - tai procesas ir taisyklių rinkinys, leidžiantis užrašyti graikų kalbą (senovės arba šiuolaikinę) naudojant lotynišką abėcėlę. Romanizacija gali vykti dviem pagrindiniais būdais: atvaizduojant raides (vadinama transliteracija), arba atvaizduojant garsus (vadinama transkripcija. Transliteracija išlaiko ryšį su originaliomis graikų raidėmis, t. y. kiekvienai graikų raidei skiriama fiksuota lotyniška atitikmenis; transkripcija siekia perteikti, kaip žodis skamba, todėl priklauso nuo tam tikro laikotarpio (pvz., senovės ar šiuolaikinės graikų kalbos) ir tikslinės kalbos fonetikos. Pavyzdžiai: senovės graikų vardą Ἰωάννης dažnai transliteruoja Johannes (vėliau anglų kalboje tapo John), o šiuolaikinėje graikų kalboje tas pats vardas Γιάννης paprastai romanizuojamas kaip Yannis. Vyriškosios giminės graikiškas žodis Ἅγιος arba Άγιος angliškose vietovardžių formose gali pasirodyti kaip Hagiοs, Agios, Aghios arba Ayios, arba būti verčiamas kaip "Holy" arba "Saint".

Kodėl egzistuoja įvairios romanizacijos formos

Istoriškai graikų vardų ir vietovardžių perkėlimas į lotynišką raštą prasidėjo dar romėnų laikais. Tradicinis anglų kalboje paplitęs užrašymas dažnai atspindi senus lotyniškus variantus: pati romėnų abėcėlė buvo kilusi iš regioninių graikų rašto formų (pvz., Eubojaus rašto). Kai kurie lotyniški sprendimai atspindėjo anksčiau buvusį graikų tarimą ir rašymo formas—dėl to susidarė tradiciniai lotyniški atitikmenys, kurie vėliau anglų ortografijos raidoje išlaikė tam tikras savybes.

Istorija ir pagrindinės raidos tendencijos

Senovės graikų ir lotynų rašmenų santykis lėmė daug lotyniškų atitikmenų: pvz., graikų ⟨κ⟩ kartais buvo perteikiama kaip ⟨c⟩ klasikinėje lotyniškoje rašyboje, o diftongai ⟨αι⟩ ir ⟨οι⟩ lotyniškai tapo ⟨æ⟩ ir ⟨œ⟩. Aspiruoti priebalsiai (pvz., ⟨θ⟩, ⟨φ⟩, pradinis ⟨ρ⟩ ir ⟨χ⟩) lotyniškai buvo užrašomi kaip ⟨th⟩, ⟨ph⟩, ⟨rh⟩ ir ⟨ch⟩. Vėlesnėse, mokslinėse sistemose, dėl fonetikos pokyčių ir aiškumo reikalavimo, buvo pereita prie tiesesnių raidžių atitikmenų (pvz., ⟨κ⟩ → ⟨k⟩, diftongai ⟨αι⟩, ⟨οι⟩, ⟨ει⟩, ⟨ου⟩ → ⟨ai⟩, ⟨oi⟩, ⟨ei⟩, ⟨ou⟩).

Kalbos kaitos įtaka romanizacijai

Graikų kalbos fonetika kito: senovės graikų kalba skambėjo kitaip negu šiuolaikinė graikų kalba. Pavyzdžiui, senovėje β buvo kirčiuojama kaip /b/, o šiuolaikinėje graikų kalboje β tarimas priartėjęs prie /v/; panašiai η, ει, οι, υ ir kt. diftongai ir raidžių sankirtos keitė garsinę vertę. Dėl to XIX–XX a. atsirado įvairių, kartais prieštaraujančių romanizacijos variantų, ypač pavardžių ir vietovardžių istorinių formų atveju.

Standartai ir teisė

Siekiant vieningos praktikos, Graikijos standartizacijos organizacija ELOT parengė romanizacijos sistemą 1983 m., kartu su Tarptautine standartizacijos organizacija (ISO). Šią sistemą (su mažais pakeitimais) 1987 m. patvirtino Jungtinių Tautų konferencija dėl geografinių pavadinimų Monrealyje, vėliau ją pripažino ir kitos institucijos: 1996 m. — Jungtinės Karalystės Nuolatinis Didžiosios Britanijos oficialaus naudojimo geografinių pavadinimų komitetas (PCGN) ir Jungtinių Amerikos Valstijų Geografinių pavadinimų taryba (BGN), o 1997 m. — pati ISO (ISO 843). Graikijoje iki 2011 m. taisyklės, reglamentuojančios asmens dokumentuose naudojamą romanizaciją, reikalavo naudoti ELOT sistemą; po 2011 m. sprendimo graikams leista oficialiai naudoti ir netaisyklingas/transliuotas formas (pvz., "Demetrios" – Δημήτριος), nors dažnai ir toliau rekomenduojama nurodyti standartinę formą kartu su vietine.

Kitos plačiai naudojamos sistemos: ankstesnė 1962 m. BGN/PCGN sistema (dažnai naudojama žemėlapiuose ir bylose anglakalbėse šalyse) bei Amerikos bibliotekų asociacijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso bibliotekos (ALA-LC) romanizacijos gairės, kurios vartojamos bibliotekų kataloguose ir akademinėje literatūroje.

Pagrindinės taisyklės ir praktiniai patarimai

• Transliteracija yra tinkama, kai reikia griežto raidės–raidės atitikmens (pavyzdžiui, katalogavimui, filologiniams darbams, teisės aktams). Tokiu atveju kiekviena graikų raidė turi fiksuotą lotynišką atitikmenį pagal pasirinktas normas (ELOT/ISO, BGN/PCGN ar kt.).
• Transkripcija tinka, kai svarbu perteikti tarimą tiksliai tikslinės kalbos skaitytojui (pvz., žiniasklaidos, gidų tekstuose, kad vartotojas teisingai ištartų vardą). Transkripcijoje gali būti naudojami paprastesni ar labiau fonetiški lotyniški žymėjimai (pvz., φ → f vietoje ph).
• Diakritiniai ženklai (tonos, diereza) dažniausiai nerodinami romanizuotoje formoje; tačiau akademiniuose tekstuose gali būti paliekamos žymės (pvz., spiritus asp). Šiuolaikinėje graikų rašyboje vartojamas monosintoninis ženklas (tonos), o senovės tekstuose – politoninis; romanizacija paprastai netransliuoja šių diakritikų.
• Vardų ir pavardžių oficialumas: pasuose, teisiniuose dokumentuose dažnai taikomi nacionaliniai reikalavimai (pvz., ELOT 1983 iki 2011 m. Graikijoje), todėl svarbu sutikrinti su konkrečios valstybinės institucijos gairėmis.
• Geografiniai pavadinimai: žemėlapiuose paprastai naudojamos tarptautiniu mastu sutartos formos; Jungtinės Tautos ir nacionalinės geoniminės komisijos skelbia priimtas romanizacijos normas.

Dažniausiai pasitaikantys variantai ir problemos

Praktikoje dažnai matomi keli variantai dėl:

• skirtingų standartų (ELOT/ISO vs BGN/PCGN vs ALA-LC);
• skirtingų istorinių formų (pvz., lotyniška tradicija vs šiuolaikinė transkripcija);
• skirtingos vartotojų praktikos (asmenys gali norėti išsaugoti paveldėtą, tradicinį rašymą savo pase ar verslo dokumentuose).

Dėl to vienas ir tas pats vardas ar vietovardis gali pasirodyti kaip "Chios", "Hios" ar "Ios" (priklauso nuo pasirinktos transkripcijos ir kalbinio konteksto), arba pavardė, kurioje β įrašoma kaip "b" arba "v".

Pavyzdžiai (iliustracijai)

• Senovės forma Ἰωάννης → tradiciškai Johannes → angl. John; šiuolaikinė Γιάννης → Yannis / Giannis.
• Δημήτριος → dažni variantai: Dimitrios, Demetrios; Lietuvoje dažnai sutinkama forma Demetrijus (adaptacija).
• Ἅγιος / Άγιος → Hagiοs, Agios, Aghios, Ayios arba verčiamas kaip Saint / Holy (pvz., Agios Nikolaos → St. Nicholas).

Kaip pasirinkti tinkamą sistemą

Renkantis romanizacijos būdą, atsakykite į kelis klausimus: ar reikia tiksliai atvaizduoti originalią ortografiją (transliteracija), ar svarbiausias yra tarimas (transkripcija)? Kam skirtas tekstas — akademiniam darbui, turistiniam gidui, pasui ar žemėlapiui? Ar yra reikalavimai iš institucijos arba leidinio? Pagal atsakymus pasirinkite atitinkamą standartą (ELOT/ISO tinkamas oficialiems dokumentams ir geonimams; BGN/PCGN plačiai naudojamas žemėlapiuose anglų kalboje; ALA-LC tinka bibliotekų katalogams).

Išvados

Graikų kalbos romanizacija yra tiek techninis, tiek kultūrinis procesas: ji susijusi su kalbotyra, istorija, administraciniais reikalavimais ir praktiniais vartojimo poreikiais. Vieningos universalios romanizacijos visiems tikslams nėra — todėl svarbu aiškiai nurodyti, kuri sistema vartojama, ir, kai reikia, pateikti originalią graikų rašybą kartu su romanizuota forma.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra graikų kalbos romanizacija?

K: Kaip tai galima padaryti?

K: Koks yra transliteracijos pavyzdys anglų kalba?

K: Kuo šiuolaikinė graikų kalba skiriasi nuo senovės graikų kalbos?

Klausimas: Kas išleido savo pavadinimų romanizavimo sistemą oficialiems tikslams?

K: Kada ELOT sistemą priėmė įvairios organizacijos?

Klausimas: Ar graikams leidžiama oficialiai rašyti savo vardus netaisyklingomis formomis?

Paieška pagal raidę