La arba A yra šeštoji solfedžio nata fiksuotame do sistemoje (fixed‑do) — tai reiškia, kad žodis „la“ žymi garsą A. Movable‑do sistemoje „la“ reiškia šeštą skalės laipsnį, kuris nebūtinai sutampa su garsumu A. Dažniausiai žodžiu „la“ sakant omenyje muziką turimas konkretesnis garsas A kaip atskira nata.

Orkestrinis derinimas įprastai vyksta taip: obojus pagroja standartinį „A“ (dažniausiai A4), o kiti instrumentai derinasi prie šio aukščio. Šis «koncertinis A» dažniausiai yra A4 = 440 Hz (ISO 16:1975), tačiau istoriniuose ir stilistiniuose kontekstuose priimami ir kiti standartai (pvz., baroko A ≈ 415 Hz, prancūziškas diapazonas ≈ 435 Hz, arba modernūs orkestrai kartais naudoja 442–444 Hz). Be orkestro, derinimui naudojami ir elektroniniai styginiai imtuvai, derinimo plaktukai arba diapazonai.

Daugelis styginių orkestrinių instrumentų iš tiesų turi „A“ stygą, pagal kurią muzikantai dažnai greitai derina savo instrumentus: smuikas (standartinė gitara smuiko stygų eilė — G3, D4, A4, E5), altas (C3, G3, D4, A4), violončelė (C2, G2, D3, A3) ir kontrabosas (dažniausiai E1, A1, D2, G2). Tai padeda atlikėjams greitai susiderinti tarpusavyje ir su oboju.

Oktavos, fortepijonas ir dažniai

Standartinio fortepijono žemiausia nata yra A0 — tai žemiausias pianino klavišo „A“, kurio dažnis yra apie 27,50 Hz. Oktavos žymimos A0, A1, A2 ir t. t.; pavyzdžiui, A4 (koncertinis A) yra 440 Hz, A5 = 880 Hz, A6 = 1760 Hz, A7 = 3520 Hz. A7 iš tiesų yra keliais tonais žemesnė už C8 — C8 (aukščiausias standartinio fortepijono klavišas) turi dažnį apie 4186,01 Hz.

Nors nata „A“ dažnai naudojama kaip universalus derinimo orientyras, ji nelaikoma specialiu vokaliniu etalonu, kaip, pavyzdžiui, tenorų C (tenoro C dažniausiai žymimas C5). Kai kuriuose registruose ar oktavose „A“ gali būti sudėtinga ar reikalauti didelio valdymo iš dainininko (pvz., aukštos oktavos A gali būti techniškai reiklūs sopranams ar tenoriams priklausomai nuo partijos).

Istoriniai ir praktiniai aspektai

  • Istorinė kintamumas: iki XX a. „koncertinis A“ nebuvo vieningas — įvairūs miestuose ar šalys naudojo skirtingus dažnius (pvz., nuo ~415 Hz iki ~470 Hz), todėl moderni muzikinė istorija ir autentiškosios atlikimo praktikos atsižvelgia į tai.
  • Praktinis derinimas: orkestruose obojus dažnai nustato A4, tačiau dūdų ansambliuose ar kamerinėje muzikoje kartais naudojami kiti instrumentai arba elektroniniai šaltiniai kaip referencinė nata.
  • Notation / žymėjimas: moksliniuose ir techniniuose tekstuose dažnai nurodomas konkretus oktavos žymėjimas (pvz., A4), kad būtų aišku, apie kurį garso aukštį kalbama.

Trumpai tariant, La (A) — tai tiek konkretus garsas su tam tikru dažniu (kai nurodoma oktava), tiek praktinis derinimo standartas orkestruose; jo reikšmė ir dažnis gali skirtis priklausomai nuo istorinio laikotarpio, geografijos ir muzikinės praktikos.