A-dur tonacija – apibrėžimas, savybės ir žymūs kūriniai
A-dur (arba A tonacija) yra mažoro skalė, kurios pagrindinė nata yra A. A-dur garsų seka (natų pavadinimai): A – B – C♯ – D – E – F♯ – G♯ – A; tonalumo parinktyse tai reiškia raktinę stygą su trimis akordais (toninėse raktų žymėse naudojami trys užrašyti #: F♯, C♯ ir G♯). Jos santykinis minoras yra fis-moll, o paralelinis minoras – A-moll.
Savybės ir teoriniai pastebėjimai
A-dur tonacijoje dominuoja ryškus, spindintis skambesys, dažnai siejamas su linksmumu, optimizmu ir šviesumu. Tonikos (I) akordas yra A-dur (A–C♯–E), dominanta (V) – E-dur (E–G♯–B), o subdominanta (IV) – D-dur (D–F♯–A).
Reikšmingas notacijos aspektas: A-dur yra vienintelė tonacija, kurioje rašant neapolietišką šeštąjį akordą (Neapolitan sixth, bII6) dažnai tenka naudoti tiek bemolį, tiek natūralų akcidentą vienoje partitūroje. Tai susiję su tuo, kad neapolietiškas akordas reikalauja nusileistos antros laipsnio natos (B♭), tuo tarpu partijos dalyse gali figūruoti ir B natūralus. Emituotas matematinis žymėjimas ir iliustracija šiai problemai pavaizduoti: 2 ^ {\displaystyle {\hat {2}}}
Praktiniu atžvilgiu A-dur gerai tinka instrumentams, kurių atviros stygos apima natūralią A (pvz., smuikas turi atvirą A stygą), todėl ši tonacija suteikia gausų rezonansą ir „pilnumo“ pojūtį smuikui bei kitiems styginiams instrumentams. Taip pat orkestro praktikoje, kai kūrinys yra A-dur, timpanai dažniausiai nustatomi A ir E (tonikos ir dominanto intervalas), nors daugumoje kitų tonacijų timpano tonai būna išdėstyti kvartomis.
Istorinės interpretacijos ir charakteristika
Tonacijos asociacijos su emocijomis ir charakteriu kinta priklausomai nuo epochos ir kompozitoriaus. Pasak krikščionio Friedricho Danielio Schubarto, A-dur tonacija tinka „nekaltos meilės prisipažinimams, ... vilčiai, kad išsiskirdamas vėl pamatysi mylimąjį, jaunatviškam linksmumui ir pasitikėjimui Dievu“. Šią tonacijos „šviesią“ pusę dažnai pabrėždavo klasikų ir romantikų meistrai.
Žymūs kūriniai ir panaudojimas
A-dur nėra taip gausiai naudojama simfoniniame žanre kaip D-dur ar G-dur, tačiau tarp aštriųjų tonacijų ji turi daug reprezentatyvių pavyzdžių. Romantizmo epochoje prie svarbiausių A-dur simfonijų priskiriamos Beethoveno 7-oji simfonija, Brucknerio 6-oji ir Mendelssohno 4-oji — šios yra pagrindiniai A-dur simfoniniai darbai to laikotarpio repertoare.
Mozarto Koncertas klarnetui ir Klarneto kvintetas taip pat yra parašyti A-dur; Mozartas dažnai naudojo A-dur klarnetus (klarnetai A raktui), nes tai palengvina skambesį ir intonaciją tam instrumentui.
Kamerinėje muzikoje A-dur yra ypač mėgstama tonacija. Johannesas Brahmsas, Césaras Franckas ir Gabrielis Fauré parašė žymias smuiko sonatas A-dur. Smuiko literatūroje tonacija vertinama dėl savo rezonanso ir artikuliacijos galimybių — Peteris Cropperis, aptardamas Beethoveno Kreutzerio sonatą, yra sakęs, kad A-dur „yra pilniausia smuiko tonacija“.
Be minėtų pavyzdžių, A-dur dažnai pasirodo ir solo repertuare (fortepijonui, gitarai), vokalinėje bei religinėje muzikoje, kur jos šviesus charakteris dera su džiaugsmingesnėmis temomis.
Praktiniai patarimai atlikėjams
- Smuikininkams ir stygininkams: A-dur leidžia pasinaudoti atviromis stygomis (A), gerina rezonansą ir palengvina natūralų legato skambesį.
- Vėjo instrumentams (pvz., klarnetui): klarnetas A dažnai pasirenkamas dėl patogesnės fingering struktūros ir geresnės intonacijos.
- Orkestravimui: timpano nustatymas A–E suteikia tvirtą pagrindą ritminėms ir harmoninėms funkcijoms; komponuojant reikėtų atsižvelgti į F♯, C♯ ir G♯ nuolatinį buvimą tonikoje.
A-dur — universali, muzikaliai „šviesi“ tonacija, kurią mėgo tiek klasikų, tiek romantikų kompozitoriai, ir kuri iki šiol išlieka svarbia daugelio instrumentų repertuaro dalimi.
Kylanti ir besileidžianti A-dur skalė.
Skalės ir tonacijos
| · v · t · e Diatoninės gamos ir klavišai | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
|
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Lentelėje pateikiamas kiekvienos gamos kirčių arba lygiųjų skaičius. Mažorinės gamos rašomos mažosiomis raidėmis. | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra pagrindinė komanda?
A: A-dur (arba A tonacija) - tai mažoro skalė, kurios pagrindinė nata yra A. Jos tonacijos signatūroje yra trys griežtosios natos.
K: Koks yra A-dur santykinis minoras?
A: A-dur santykinis mažoras yra fis-moll.
K: Kiek simfonijų yra A-dur tonacijoje?
A: A-dur tonacijoje nėra tiek daug simfonijų, kiek D-dur ar G-dur tonacijose, bet daugiau nei kitose aštriose tonacijose. Beethoveno 7-oji simfonija, Brucknerio 6-oji simfonija ir Mendelssohno 4-oji simfonija - tai beveik visos šios tonacijos simfonijos romantizmo epochoje.
Klausimas: Kokius kūrinius Mozartas sukūrė A-dur tonacijoje?
A: Mozartas sukūrė Koncertą klarnetui ir Kvintetą klarnetui A-dur.
K: Kodėl Peteris Cropperis sako, kad A-dur yra "pilniausia smuiko tonacija"?
A: Peteris Cropperis sakė, kad A-dur yra "pilniausia smuiko tonacija", nes grojant smuiku ji skamba pilniau nei kitos tonacijos.
K: Pasak Christiano Friedricho Danielio Schubarto, kokias emocijas galima išreikšti šia tonacija parašyta muzika?
A: Pasak Christiano Friedricho Danielio Schubarto, šia tonacija parašyta muzika galima išreikšti tokias emocijas kaip nekaltos meilės prisipažinimas, viltis vėl pamatyti mylimąjį išsiskiriant, jaunatviškas linksmumas ir pasitikėjimas Dievu.
K: Kaip paprastai nustatomi timpanai grojant šioje tonacijoje parašytą muziką orkestrui?
A: Grojant A-dur tonacijoje parašytą muziką orkestrui, timpanai paprastai nustatomi taip, kad grotų oktavos atstumu viena nuo kitos - paprastai "A" ir "E". Daugumoje kitų tonacijų jos būtų išdėstytos taip, kad tarp jų būtų kvartos intervalas.
