Cis-dur (C♯) — tai mažoro (dur) tonacija, kurios pagrindinis garsas yra C♯. Tai reiškia, kad mažoro skalė, kurios pagrindas yra C♯, turi tonacijos signatūroje septynis kryžiukus (F♯, C♯, G♯, D♯, A♯, E♯ ir B♯). Ši tonacija skamba labai šviesiai ir spindinčiai, tačiau praktikoje naudojama rečiau nei jos enharmoniniai atitikmenys dėl didelio kryžiukų skaičiaus.
Pagrindinės savybės
Santykinis minoras tekste paminėtas kaip a-moll, tačiau tai klaidinga: santykinis (relative) minoras Cis-dur yra A♯-moll (A♯ minor). Originalus užrašas su antrašte paliktas aukščiau pagal autentiškumo reikalavimą, tačiau faktinė santykinė mažorinė skalė yra A♯-moll. c-moll originaliame tekste paminėtas kaip lygiagretusis minoras, tačiau tai taip pat netikslu — paralelė (lygiagretusis) mažorinė skalė Cis-dur atveju yra Cis-moll (C♯ minor).
Enharmoninis atitikmuo — D♭-dur (Des-dur). D♭-dur dažnai vartojamas vietoje Cis-dur partitūrose, nes D♭-dur signatūroje yra penki bemolai, o ne septyni kryžiukai, todėl skaityti ir groti kai kuriems instrumentams yra patogiau.
Skalė ir akordai
Cis-dur skalė: C♯ — D♯ — E♯ — F♯ — G♯ — A♯ — B♯ — (C♯). Pagrindiniai akordai (trijų garsų) Cis-dur tonalumoje yra:
- I (Cis-dur): C♯ — E♯ — G♯
- II (Dis-moll): D♯ — F♯ — A♯
- III (E♯-moll arba F-moll enharmon.): E♯ — G♯ — B♯
- IV (F♯-dur): F♯ — A♯ — C♯
- V (G♯-dur): G♯ — B♯ — D♯
- VI (A♯-moll): A♯ — C♯ — E♯
- VII (B♯ susmulkintas/ mažorinis): B♯ — D♯ — F♯
Instrumentinė praktika
Koncertiniuose instrumentuose Cis-dur gali būti netipinė dėl gausybės kryžiukų. Pavyzdžiui, fortepijonui ir klavišinėms tai nėra problema, tačiau smuikui, mediniams pučiamiesiems ir choro balsams partijos su daug kryžiukų reikalauja atidesnio skaitymo. Gitara techniniu požiūriu Cis-dur taip pat nėra patogiausia tonacija — dažnai gitaristai renkasi akordų transpoziciją arba naudoja boso/kapo metodus.
Koncertinei arfai situacija yra specifiška: originaliame tekste minima frazė su arfa, tačiau ten nurodyta C-dur pozicija gali klaidinti. Jei arfa būtų derinama taip, kad būtų pasiekta Cis-dur, pedalo padėtys turėtų būti sureguliuotos taip, jog dauguma pusiau būsenų būtų „kryžiuko“ pozicijoje (viršutinėje pedalo padėtyje), o tai trumpina stygas ir gali sumažinti rezonansą bei ilgesnį garsą. Todėl aranžuose, kuriuose naudojama arfa, kompozitoriai dažnai renkasi enharmoniškai giminingas tonacijas arba specialius derinimo sprendimus, kad išlaikytų pageidaujamą tembrą ir rezonansą.
Kada komponuoti Cis-dur?
Cis-dur dažnai pasirenkama, kai kompozitorius siekia labai spindinčios, intensyviai šviesios spalvos arba kai muzika vystoma chromatiškai ir enharmoninių perėjimų nereikia supaprastinti. Taip pat Cis-dur gali būti pasirinktas siekiant išgauti specifinį tembrą fortepionui ar orkestrui, ypač kai norima išnaudoti E♯ ir B♯ garsų spalvą.
Garsių kūrinių pavyzdžiai
Dauguma kompozitorių dažnai pirmenybę teikia enharmoniniams atitikmenims (pvz., D♭-dur) dėl lengvesnio skaitymo. Tačiau yra žymių išimčių:
- Johannas Sebastianas Bachas savo „Gerai temperuoto klavyro“ Preliudui ir fugai Nr. 3 abiejose knygose pasirinko Cis-dur — taip Bacho muzikoje pabrėžiama temperavimo ir klaviatūros galimybių įvairovė.
- Franzas Lisztas Vengriškojoje rapsodijoje Nr. 6 kūrinio pradžioje pakeitė tonaciją iš D♭-dur į Cis-dur, naudodamas enharmoninius perėjimus, kad pasiektų norimą efektą.
- Maurice'as Ravelas savo fortepijoninės siuitos „Gaspard de la nuit“ kūrinyje „Ondine“ tonika dažnai suprantama kaip Cis-dur — Ravelas čia išnaudoja itin daug subtilių klaviatūros spalvų.
- Louis Vierne'as paskutinėje „Messe solennelle“ dalyje taip pat panaudojo Cis-dur, siekdamas dramatiško ir spindinčio kulminacinio skambesio.
Santrauka
Cis-dur yra techniniu požiūriu „sunkesnė“ tonacija dėl septynių kryžiukų, tačiau ji turi savitą tembrą ir spalvą, kurią kompozitoriai gali panaudoti išraiškingiems efektams. Dėl praktinių priežasčių dažnai vartojamas jos enharmoninis atitikmuo D♭-dur, tačiau istorijoje ir repertuare rasime reikšmingų kūrinių būtent Cis-dur tonalumu.
