B-moll arba b-moll — tai moll (mažorinė) tonacija, kurią sudaro B natūralaus mažoro (naturalinio moll) laipsniai. Kai kuriuose senesniuose ar ne tiksliai redaguotuose šaltiniuose ji klaidingai pavadinta mažorinė skalė; tai netikslu — b-moll reiškia mažorinę (moll) tonaciją.

Tonacija ir signatūra

B-moll tonacijos pagrindinės natūralios (natural) skalei priklauso natūralūs laipsniai: B, C#, D, E, F#, G, A. Jos tonacijos signatūroje yra du kryžiukai — F# ir C# (tą pačią signatūrą turi ir jos santykinis mažoras).

Santykiai su kitomis tonacijomis

  • Santrykinis (relative) mažoras: D-dur (D major) — D-dur yra santykinė didžioji tonacija, nes turi tą pačią tonacijos signatūrą.
  • Lygiagretus (paralelinis) mažoras: B-dur (B major) — tas pats pagrindas (B), bet kitas rūšis (dur vs moll).
  • Teorinis enharmoninis atitikmuo: praktiškai retai vartojamas C♭-moll (C-flat minor). Ankstesnėje versijoje nurodytas a-moll — tai klaida: a-moll nėra enharmoninis atitikmuo B-moll.

Harmoningos ir melodinės formos

B natūraliojo mažoro (natural minor) skale: B – C# – D – E – F# – G – A. Harmoningame (harmonic) variante septintas laipsnis yra pakeltas: A → A# (B – C# – D – E – F# – G – A#), o melodiniame (melodic) variante kylant dažnai keliami ir šeštas, ir septintas laipsniai: G → G#, A → A# (B – C# – D – E – F# – G# – A#), o leidžiantis grįžtama į natūralųjį formą.

Išraiška, charakteris ir panaudojimas

B-moll istorijoje dažnai siejamas su tamsesne, liūdnesne ar introspektyvia nuotaika — dėl to kartais jį įvardija kaip „tamsiąją“ tonaciją. Kai kurie apibūdinimai perteikia šią asociaciją su melancholija ir dramatiškumu. P. Čaikovskis yra užfiksavęs mintį apie vienišumo jausmą — anksčiau minėtas pavyzdys, kad jo Simfonijos Nr. 4 antrosios dalies obojaus solo esą perteikia „jausmą, kurį jauti, kai esi visiškai vienas“ — tai iliustruoja, kaip kompozitoriai kartais naudoja b-moll specifinei nuotaikai sukurti.

Akordika ir funkcijos

Pagrindiniai akordai b-moll tonacijoje (natūralus moll):

  • i — Bm (B–D–F#)
  • iv — Em (E–G–B)
  • v — F#m (F#–A–C#), dažnai pakeliant septintą laipsnį gaunamas V — F# (F#–A#–C#) (harmoninis moll suteikia stipresnę dominanto funkciją).
  • III, VI, VII laipsniai taip pat dažni (D, G, A).

Istorinės pastabos ir instrumentų ypatumai

Senojo ragų (natural horn) repertuare tam tikros tonacijos buvo nepatogios arba praktiškai neįmanomos dėl įrenginio ribotumų. Pavyzdžiui, senasis ragas be vožtuvo negalėjo lengvai groti b-moll arba buvo priverstas naudoti specialias transpozicijas. Tiesą sakant, vienas žinomas XVIII a. pavyzdys — moduliacija Franzo Krommerio Concertino D-dur, op. 80, pirmajame menuete — kurioje randame trumpą užuominą į b-moll, bet tokie atvejai buvo reti.

Žymūs kūriniai ir pavyzdžiai

  • J. S. Bach — Mass in B minor (BWV 232) — vienas didžiausių kūrinių, kuris pavadintas B-moll ir plačiai žinomas.
  • P. I. Čaikovskis — Simfonija Nr. 6 „Patetiška“ yra parašyta B-moll; ši simfonija yra stiprus pavyzdys, kaip b-moll naudojama dramatiškam, emocionaliam efektui sukurti.

Apibendrinant: B-moll — savita, istoriškai ir išraiškingai turtinga moll tonacija, turinti du kryžiukus tonacijos signatūroje, savitą akordiką ir daugybę svarbių pavyzdžių klasikinėje literatūroje. Ankstesniuose šaltiniuose pasitaikiusios klaidos (pvz., neteisingas pavadinimas ar enharmoninis nurodymas) verta taisyti remiantis teorinėmis nuostatomis ir praktika.