D-Moll
D-moll - tai mažorinė skalė, kurios pagrindas yra D ♯. Harmoninio minoro atveju C♯ pakeliama iki C
. Jos tonacijos signatūroje yra šešios griežtosios.
Es-moll yra jo enharmoninis atitikmuo. Jo giminingas mažoras yra fis-dur, o lygiagretus mažoras yra D-dur. Dažniausiai vietoj jo naudojamas Es-dur, nes dėl dviejų dvigubų skarų D-dur yra nepraktiškas.
Kadangi tiek d-moll, tiek jo enharmoninis atitikmuo turi tonacijas, sudarytas iš šešių avarijų, nė viena iš jų nėra aiškiai naudojama vietoj kitos. Pavyzdžiui, arfoje labai sunku
naudoti melodinę minorinę d-moll
versiją. B pedalą galima nustatyti į cis poziciją, tačiau nėra dvigubos cis pozicijos, į kurią būtų galima nustatyti C pedalą. Gerai temperuoto klavyro I knygoje Bachas pasirinko aštuntąjį preliudą parašyti es-moll, o lydinčią fugą - d-moll. (II knygoje Bachas ir aštuntąjį preliudą, ir fugą parašė d-moll.)
Šia tonacija parašyta muzika laikoma labai sunkiai įskaitoma, todėl klasicizmo epochoje šia tonacija buvo parašyta nedaug muzikos. Es-moll yra lengvesnė daugeliui varinių ir medinių pučiamųjų instrumentų.
Garsiausias šios tonacijos kūrinys yra garsusis Skriabino Etiudas op. 8, Nr. 12. Ši tonacija turėjo patikti ir rusų kompozitoriui Liapunovui, nes jis šia tonacija parašė savo op. 11 rinkinio antrąjį etiudą, o po penkiolikos metų - Variacijas rusiška tema, op. 49. Jo ankstyvasis Koncertas fortepijonui Nr. 1, op. 4 taip pat buvo parašytas enharmoninėje Es-moll tonacijoje.
Keliose partitūrose 6 kirčių klavišų signatūros boso kirčiu parašytos taip, kad viršutinėje eilutėje būtų įrašyta A kirčiuotė. Taip daroma nedažnai, nes tai skiriasi nuo trigarsio kirčio.
Ši tonacija nėra dažnai naudojama orkestrinėje muzikoje, bet dažniau naudojama klavišinėje muzikoje. Aranžuojant šią fortepijoninę muziką orkestrui, kai kas rekomenduoja ją transponuoti į d-moll arba e-moll. Jei reikia naudoti d-moll, b-moll pučiamųjų instrumentų partijos turėtų būti parašytos f-moll, o ne es-moll.
Skalės ir tonacijos
| · v · t · e Diatoninės gamos ir klavišai | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
|
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Lentelėje pateikiamas kiekvienos gamos kirčių arba lygiųjų skaičius. Mažorinės gamos rašomos mažosiomis raidėmis. | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra d-moll?
A: D-moll yra mažorinė skalė, kurios pagrindas yra D♯. Jos tonacijos signatūroje yra šešios griežtosios, o jos enharmoninis atitikmuo yra Es-moll.
K: Koks yra D-moll mažoro santykinis mažoras?
A: D-moll giminingas mažoras yra F-dur.
K: Koks yra lygiagretusis D-moll mažoras?
A: D-dur lygiagretusis mažoras paprastai pakeičiamas Es-dur, nes dėl dviejų dvigubų skarų D-dur yra nepraktiškas.
K: Kodėl Bachas aštuntąjį preliudą rašo Es-moll, o lydinčią fugą - cis-moll?
A: Bachas pasirinko parašyti aštuntąjį preliudą es-moll, o lydinčią fugą cis-moll, nes šia tonacija parašyta muzika buvo laikoma labai sunkiai skaitoma, todėl klasicizmo epochoje šia tonacija buvo rašoma nedaug muzikos.
K: Kas parašė Etiudą op. 8 Nr. 12?
A: Etiudą op. 8 Nr. 12 parašė rusų kompozitorius Skriabinas.
Klausimas: Kiek kūrinių Liapunovas sukūrė naudodamas bet kurią šios tonacijos signatūros versiją?
A: Liapunovas sukūrė tris kūrinius, kuriuose naudojama bet kuri šios tonacijos signatūra: antrąjį etiudą iš op. 11, Variacijas rusiška tema, op. 49, ir Koncertą fortepijonui Nr. 1, op. 4.
K: Kaip turėtų būti užrašomi pučiamųjų instrumentų natos, jei jie groja fortepijonui parašytą muziką šia tonacija?
A: Jei pučiamieji instrumentai groja fortepijonui parašytą muziką šia tonacija, jų partijos turėtų būti užrašytos f-moll, o ne cis-moll.
