Dis‑moll (D♯ molinė, enharmoninė Es‑moll) — tai mažorinės ir molinės sistemos tonacija, kurios pagrindinis garsas yra D ♯. Natūralios dis‑moll skalės tonai yra: D♯, E♯, F♯, G♯, A♯, B, C♯, D♯. Tonacijos signatūroje yra šeši # (diesiai) — F♯, C♯, G♯, D♯, A♯ ir E♯. Harmoniniame variante septintasis laipsnis (C♯) yra nutaipomas iki C
(C𝄪), todėl natūraliai užrašyti ir praktikuoti dis‑moll harmoninę formą kai kuriais atvejais būna nepatogu.
Giminingumas ir enharmonija
Dis‑moll yra lygiagretus mažoras fis‑dur (F♯ major) — tai reiškia, kad F♯ dur ir D♯ moll dalijasi ta pačia tonacijos signatūra (šešiais diesiais). Paralelei didžiajai tonacijai (ankstesnio tono „lygiagretus“ arba „parallel“), teorinis D♯‑dur egzistuotų, tačiau jis reikalautų daug dvigubų kirtimų ir todėl praktiškai beveik nenaudojamas; vietoje jo dažniausiai pasirenkamas enharmoninis Es‑dur (E♭ dur). Enharmoninis dis‑moll atitikmuo yra Es‑moll (E♭ molinė), kuri dėl užrašymo paprastumo kai kuriais atvejais vartojama dažniau.
Praktiniai aspektai ir instrumentų ypatumai
Tokios dis‑moll specifinės užrašymo ypatybės (pvz., C𝄪 harmoninėje formoje) sukelia praktinių sunkumų kai kuriems instrumentams. Pavyzdžiui, arfoje sudėtinga realizuoti melodinę dis‑moll versiją, nes pedalų sistema turi tris padėtis (♭, nat., ♯) ir nėra padėties, atitinkančios dvigubą kirtimą C𝄪; todėl arfinistams tokių kūrinių atlikimas reikalauja perėjimų arba enharmoniškų transponavimų. Taip pat kai kurie variniai ir mediniai pučiamieji instrumentai geriau „jaučiasi“ Es‑moll (E♭ molėje), nes jų vamzdžių, pirštų ir lūpos deriniai natūraliau dera su plokščiais (♭), o ne su daugybe diesių.
Dėl šių priežasčių dis‑moll dažnai pasitaiko rečiau orkestrinėje literatūroje ir dažniau — klavišinėje ar fortepijoninėje muzikoje. Kai aranžuojama fortepijoninė muzika orkestrui, praktiniai sumetimai dažnai skatina transponavimą arba užrašymo enharmoninius pakeitimus; kai kurie aranžuotojai siūlo transponuoti kūrinį į d‑moll arba e‑moll, jei tai supaprastina atlikimą ir raštą. Be to, orkestruojant reikia atsižvelgti į transponuojančių instrumentų rašymą — komponuojant ar adaptuojant dalis būtina parinkti tokias užrašymo enharmonikas, kad atlikėjams būtų patogiau (rašyti aiškiai ir neperkrauti dalies daugybe dvigubų kirtimų).
Istorinės ir praktinės pastabos
Kompozitoriai skirtingai sprendė dis‑moll / Es‑moll užrašymo klausimą. Ankstyvoji polifonija ir kai kurie klavišinių kūriniai, ypač geriami gerai temperuotais instrumentais, kartais pasirenka vieną ar kitą enharmoninį užrašymą priklausomai nuo harmoninio konteksto ir nuo to, kuri notacija palengvins muzikos skaitymą. Pvz., leidiniuose, skirtuose klavišinėms priemonėms, galima rasti ir dis‑moll, ir Es‑moll variantus, priklausomai nuo autoriaus intencijos ir instrumentinės praktikos; apie tai yra nuorodų ir istorinių pavyzdžių Gerai temperuoto klavyro leidiniuose.
Keli žinomi kūriniai
Dis‑moll (arba jo enharmoninis variantas Es‑moll) aptinkamas keliuose žinomesniuose kūriniuose. Vienas iš labiausiai atpažįstamų pavyzdžių — A. Skriabino Etiudas op. 8, Nr. 12, parašytas dis‑moll. Rusų kompozitorius A. Liapunov taip pat naudojo šią tonaciją (pvz., etudas iš op. 11 bei Variacijos rusiška tema, op. 49), taip pat kai kurie jo ankstyvesni fortepijoniniai kūriniai eksperimentavo su enharmonine dis‑moll notacija.
Užrašymo ypatumai partitūrose
Kai kurios partitūros naudoja neįprastus užrašymo sprendimus, pavyzdžiui, šešių diesių signatūrą boso ir arfos ar kitų instrumentų partijose kartais išdėsto taip, kad trečiuose eilutėse ar viršutinėse partijose būtų užrašyta kita kirčiuotė (užrašymo konvencijos gali skirtis). Tokie sprendimai yra retoki ir dažniausiai taikomi dėl praktinių poreikių arba dėl istorinių leidybinių tradicijų.
Apibendrinant — dis‑moll yra techniškai „įmanoma“ ir muzikinė tonacija, turinti savitą spalvą ir harmoninį charakterį, tačiau dėl užrašymo sudėtingumo ir kai kurių instrumentų praktikos dažnai komponuojant ir aranžuojant pasirenkama naudoti enharmoninius ekvivalentus arba kitus transponavimo sprendimus.
Pastaba: jei norite orkestruoti arba atlikti kūrinį dis‑moll, verta pasikonsultuoti su atlikėjais dėl patogiausio užrašymo variantų ir, prireikus, pasvarstyti apie transponavimą į priimtinesnę atlikėjams tonaciją.
