B♭-dur (B-dur) tonacija: apibrėžimas, santykinis g-moll ir žymūs kūriniai

B♭-dur (B-dur): tonacijos apibrėžimas, santykinis g‑moll, istorija ir žymūs kūriniai (Haydn, Mozarto koncertai). Sužinokite, kodėl ši tonacija mėgstama pučiamiesiems.

B♭-dur arba B-dur – tai mažoro skalė, prasidedanti B-dur. Jos tonacijos signatūroje yra du lygiai – B♭ ir E♭ (du bemolai). Ši tonacija yra dažna tiek klasikinėje, tiek kamerinėje, tiek pučiamųjų ansamblių literatūroje dėl patogaus garso ir grojimo padėčių daugeliui instrumentų.

Skalė, laipsniai ir pagrindinės harmonijos

B♭-dur diatoninė skalė: B♭ – C – D – E♭ – F – G – A – (B♭). Skalės laipsniai ir pagrindinės triados:

• I (tonika): B♭ – D – F (B♭-dur)
• ii: C – E♭ – G (C-moll)
• iii: D – F – A (D-moll)
• IV (subdominanta): E♭ – G – B♭ (E♭-dur)
• V (dominanta): F – A – C (F-dur)
• vi: G – B♭ – D (G-moll)
• vii°: A – C – E♭ (A sumažinta)

Šios tonacijos santykinis minoras yra g-moll, t. y. g-moll dalijasi ta pačia signatūra (du bemolai). Paralelinis minoras (tas, kuris prasideda ta pačia pagrindine nata) yra B♭-moll; pastaba: h-moll yra paralelinis minoras B-dur (B natūraliam mažorui), todėl nuoroda į h-moll nurodo kitą atvejį.

Pučiamieji ir transpozicija

B-dur tonacija ypač tinka daugumai pučiamųjų instrumentų, ypač tiems, kuriems tai yra pagrindinė tonacija, pavyzdžiui, klarnetams, trimitams, saksofonams ir B-dur fleitoms. Daugelis šių instrumentų yra transponuojantys: pavyzdžiui, B♭ klarnetas ar trimitas skamba viena sekunde žemiau nei užrašyta — kai grojama užrašytu C, išgirstas garsas yra B♭. Dėl to orkestrinėse ir ansamblių partitūrose B♭-dur dažnai pasitaiko arba dėl instrumentų ergonomikos, arba dėl tradicijų pučiamųjų literatūroje.

Repertuaras ir istorinės pastabos

Haydno 98-oji simfonija, kurioje skambėjo trimitas ir timpanai, yra žinoma kaip viena iš ankstyvesnių simfonijų B-dur. Tiesą sakant, jo brolis Michaelis Haydnas parašė simfoniją tokia tonacija anksčiau. Vis dėlto Josephas Haydnas prisidėjo prie praktikos tobulinimo: 98-ojoje simfonijoje timpanų partija parašyta taip, kad atitiktų tikrąjį garso aukštį (o ne visada transponuotą sistemą), o partijos žymėjimas ir instrumentų grupių parinktys padėjo ansambliams paprasčiau suvokti ir atlikti kūrinį – šiuo aspektu jis buvo reikšmingas. (Originaliame kontekste minimas ir F-dur signatūros pasirinkimas kaip techninis sprendimas atlikėjams.)

Yra daug žymių kūrinių B-dur tonacijoje: tai populiari tonacija ir fortepijoniniams, ir simfoniniams kūriniams, taip pat pučiamųjų orkestrų literatūrai. Pvz., Penki Mozarto fortepijoniniai koncertai yra B-dur. Be to, B-dur dažnai pasirenkama kompozitoriams, kai norima šiltos, malonios, šiek tiek švelnios spalvos – ypač kamerinėje muzikoje ir orkestrinėse dalyse, kur išryškėja variniai instrumentai ir mediniai pučiamieji.

Praktiniai patarimai atlikėjams

• Pučiamiesiems: B-dur dažnai yra „namų“ tonacija – daug fingeringų atlikimas natūralus ir patogus, todėl šios tonacijos kūriniai skamba stabiliai ir ryškiai.
• Pianistams: du bemolai partiturose reikalauja įprastumo dirbant su E♭ ir B♭ bemolais; akordų formavimas ir lenta (pedalizacija) B-dur gali suteikti šiltą, rezonansinę spalvą.
• Diriguojant ir aranžuojant: atkreipkite dėmesį į transpoziciją pučiamiesiems instrumentams ir į tai, ar timpani partijos rašomos transponuotai ar tikruoju aukščiu – tai palengvina partitūrų skaitymą ir atlikimą.

Apibendrinant, B♭-dur yra universali, muzikaliai draugiška tonacija, plačiai naudojama tiek klasikoje, tiek liaudies ir džiazo tradicijose, kur jos šilta spalva ir patogios grojimo padėtys daro ją ypač patrauklia atlikėjams ir kompozitoriams.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra B♭ major?

K: Koks yra B♭-dur santykinis minoras?

K: Kokiems instrumentams tinka ši tonacija?

K: Kodėl daugelis koncertinių orkestrinių kūrinių parašyti šia arba giminingomis tonacijomis?

K: Kas parašė pirmąją simfoniją šia tonacija?

K: Kiek Mozartas parašė fortepijoninių koncertų šia tonacija?

Paieška pagal raidę