H-moll (B-moll): tonacija, savybės ir garsūs pavyzdžiai

Atraskite h-moll (B-moll) tonaciją: jos charakterį, istorines asociacijas nuo Bacho iki Beethoveno ir garsiausius kūrinius — nuo Rodrigo iki Pink Floyd.

B‑moll (vok. H‑Moll, angl. B minor) – tai moll (mažorinės priešingybė) tonacija. mažorinė skalė, kurios pagrindas istoriniuose tekstuose kartais žymimas kaip h arba B, reiškia molinę (minor) funkciją; harmoninis B‑moll pakelia A iki A♯. Jos tonacijos signatūroje yra dvi griežtosios (F♯ ir C♯; liet. fa♯ ir do♯), todėl natūrali B‑moll skala skamba: B – C♯ – D – E – F♯ – G – A. Harmoninis mažoras (B harmoninis molis) turi pakeltą septintą laipsnį: B – C♯ – D – E – F♯ – G – A♯; kylantis melodinis mažoras pakelia šeštą ir septintą laipsnius: B – C♯ – D – E – F♯ – G♯ – A♯ (nusileidžiant grįžta prie natūralaus mažoro).

Jo santykinis mažoras yra D‑dur, o lygiagretus (paralel) mažoras – B‑dur. Pastaba: vokalinėje ar instrumentinėje praktikoje dažnai vartojami tiek B, tiek H žymėjimai (vokiškas H = angl. B), todėl pavadinimai gali skirtis priklausomai nuo tradicijos.

Baroko ir vėlesniais laikotarpiais tonacijoms tradiciškai priskirdavo tam tikras emocines savybes. Kai kurie teoriniai autoriai B‑moll siejo su liūdesiu, užuojauta ar pasyvia kančia; Christianas Friedrichas Danielis Schubartas aprašė šią tonaciją kaip tinkamą „švelniam ir tyliai skundžiamam“ ekspresavimui, ką atitinka ir J. S. Bacho tam tikri B‑moll panaudojimai (pvz., garsioji B‑moll Mišio partitūra). Vėliau požiūriai kito: Francesco Galeazzi kritikavo B‑moll kaip „ne visai tinkamą geram skoniui“, o kai kurie kompozitoriai (tarp jų ir Beethovenas, pagal įrašus iš jo eskizų) šiai tonacijai kartais priskyrė tamsesnį ar „juodesnį“ spalvinį atspalvį.

B‑moll pasirodo daugelyje žymių kūrinių ir stilių: J. S. Bach B‑moll Mišias (BWV 232) laikomi vienu svarbiausių B‑moll pavyzdžių klasikinėje literatūroje; P. I. Čaikovskis savo 6‑ąją simfoniją („Patetiška“) kompoziciškai pagrindė B‑moll; Rodrigo „Concierto de Aranjuez“ antroji dalis yra B‑moll; modernioje muzikoje plačiai žinomas B‑moll akordas yra pirmasis akordas 1979 m. grupės „Pink Floyd“ hite „Comfortably Numb“.

Tai dažna roko, folkloro, kantri ir kitų gitaros stilistikų tonacija. Priežastys: B‑moll dažnai dera su vokaliniais registrai ir gitaros akordų formomis (paprasti barré sprendimai, pernešamos A‑formos, gebėjimas naudoti kapodasterį ar kitus derinimo sprendimus), o santykinis D‑dur ir susijusios pentatonikos figūros yra naturalios gitaros technikai. Nors standartinis gitaros derinimas (E A D G B E) savaime neatitinka vien tik B‑moll natų, atviros stygos suteikia keletą B‑moll komponentų (pvz., B ir D), o įvairios alternatyvios derinimo ar kapodastro kombinacijos leidžia lengvai sukurti atvirus, rezonansinius B‑moll skambesius.

Trumpai apibendrinant: B‑moll (H‑moll) – moll tonacija su dviem griežtosiomis (F♯, C♯), turinti tiek melancholišką, tiek dramatišką spalvą, priklausomai nuo konteksto, ir plačiai naudojama tiek klasikiniuose, tiek populiariosios muzikos kūriniuose.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra B minoras?

K: Kokią natą pakelia harmoninis minoras?

K: Kiek griežtų tonų yra h-moll tonacijoje?

K: Koks yra h-moll santykinis mažoras?

K: Koks yra h-moll lygiagretusis mažoras?

K: Ką Šubartas manė apie h-moll?

K: Kodėl Beethoveno laikais h-moll buvo netinkama muzikai?

Paieška pagal raidę