D♭‑moll (D bemolis) yra teorinė mažoji tonacija, kurios tonika — muzikinė nata D♭. Ji yra enharmoniškai lygi C♯‑moll, todėl praktikoje dažniau pasirenkama pastaroji užrašymo forma dėl paprastesnės raktinės žymos ir mažiau neįprastų ženklų.

Teoriškai D♭‑moll raktinėje (tonacijos signatūroje) būtų septyni bemolai; natūraliame mažajame režime taip pat reikia vienos notas žyminčios dvigubos bemolio (B♭♭). Dėl to natūralios D♭‑moll skalės užrašymas atrodo taip:

  • D♭, E♭, F♭, G♭, A♭, B♭♭, C♭ — (natūrali mažoji skalė)
  • Harmoninė D♭‑moll reikalautų pakelto septinto laipsnio (C♮), o melodinė — laipsnių modifikacijų į kylantį ir leidžiantis judėjimą, kas dar labiau komplikuoja užrašymą.

Kodėl D♭‑moll retai naudojama

  • Sudėtinga notacija: dvigubų bemolių ir daug įvairių pakeitimų reikalingumas padaro partijų skaitymą sunkesnį instrumentams ir atlikėjams.
  • Lengvesnė enharmoniška alternatyva: C♯‑moll turi keturis kryžiukus (F♯, C♯, G♯, D♯) — tai daug paprastesnė ir aiškesnė raktinė žyma, todėl komponuojant ir užrašant partitūras dažnai renkama ji.
  • Instrumentų derinimas ir istorija: kai kuriuose orkestriniuose ar senesniuose kontekstuose rašymas su daug bemolių ar dvigubais ženkliais būtų nepraktiškas arba klaidinantis.

Pavyzdžiai partitūroje

Dėl minėtų priežasčių kai kurie kompozitoriai, nors toniškai ir naudoja D♭, savo užrašymuose renkasi C♯. Pavyzdžiui, Mahlerio Ketvirtosios ir Penktosios simfonijų teminis motyvas „der kleine Appell“ („šaukimas į tvarką“) Ketvirtoje simfonijoje užrašytas d‑bemoliu, o Penktoje — kaip c♯moll. Taip pat Mahlerio Simfonijos Nr. 9 Adagio solo fagoto tema iš pradžių skamba d♭‑moll, bet dar du kartus sugrįžta užrašyta c♯‑moll. Brucknerio 8‑osios simfonijos Adagio turi frazių, kurios toniškai yra D♭‑moll, bet užrašytos kaip C♯‑moll.

Praktiniai pastebėjimai

  • Vokalinėje ir instrumentinėje literatūroje, kur svarbu aiškus akcentavimas ir greita skaitymo supratimo galimybė, dažnai pasirenkama C♯‑moll.
  • Fortepijono ir akustinėje praktikoje enharmoniškumas neturi garso skirtumo, tačiau partitūrų skaitomumas ir redagavimo patogumas lemia pasirinkimą.
  • Istoriškai kai kurie autoriai vis tiek naudojo D♭‑moll dėl toninės idėjos ar skambesio koncepcijos, tačiau tai dažniau sutinkama kaip notacinis išskirtinumas nei kaip praktinė norma.

Apibendrinant: D♭‑moll — galinti ir logiška teorinė tonacija, bet praktikoje dėl sudėtingos raktinės ir dvigubų bemolių reikšmės beveik visada vartojamas jos enharmoninis atitikmuo C♯‑moll.