D♭‑moll (D bemolis) — teorinė tonacija, enharmoninis C♯‑moll
D♭‑moll (D bemolis) yra teorinė mažoji tonacija, kurios tonika — muzikinė nata D♭. Ji yra enharmoniškai lygi C♯‑moll, todėl praktikoje dažniau pasirenkama pastaroji užrašymo forma dėl paprastesnės raktinės žymos ir mažiau neįprastų ženklų.
Teoriškai D♭‑moll raktinėje (tonacijos signatūroje) būtų septyni bemolai; natūraliame mažajame režime taip pat reikia vienos notas žyminčios dvigubos bemolio (B♭♭). Dėl to natūralios D♭‑moll skalės užrašymas atrodo taip:
- D♭, E♭, F♭, G♭, A♭, B♭♭, C♭ — (natūrali mažoji skalė)
- Harmoninė D♭‑moll reikalautų pakelto septinto laipsnio (C♮), o melodinė — laipsnių modifikacijų į kylantį ir leidžiantis judėjimą, kas dar labiau komplikuoja užrašymą.
Kodėl D♭‑moll retai naudojama
- Sudėtinga notacija: dvigubų bemolių ir daug įvairių pakeitimų reikalingumas padaro partijų skaitymą sunkesnį instrumentams ir atlikėjams.
- Lengvesnė enharmoniška alternatyva: C♯‑moll turi keturis kryžiukus (F♯, C♯, G♯, D♯) — tai daug paprastesnė ir aiškesnė raktinė žyma, todėl komponuojant ir užrašant partitūras dažnai renkama ji.
- Instrumentų derinimas ir istorija: kai kuriuose orkestriniuose ar senesniuose kontekstuose rašymas su daug bemolių ar dvigubais ženkliais būtų nepraktiškas arba klaidinantis.
Pavyzdžiai partitūroje
Dėl minėtų priežasčių kai kurie kompozitoriai, nors toniškai ir naudoja D♭, savo užrašymuose renkasi C♯. Pavyzdžiui, Mahlerio Ketvirtosios ir Penktosios simfonijų teminis motyvas „der kleine Appell“ („šaukimas į tvarką“) Ketvirtoje simfonijoje užrašytas d‑bemoliu, o Penktoje — kaip c♯moll. Taip pat Mahlerio Simfonijos Nr. 9 Adagio solo fagoto tema iš pradžių skamba d♭‑moll, bet dar du kartus sugrįžta užrašyta c♯‑moll. Brucknerio 8‑osios simfonijos Adagio turi frazių, kurios toniškai yra D♭‑moll, bet užrašytos kaip C♯‑moll.
Praktiniai pastebėjimai
- Vokalinėje ir instrumentinėje literatūroje, kur svarbu aiškus akcentavimas ir greita skaitymo supratimo galimybė, dažnai pasirenkama C♯‑moll.
- Fortepijono ir akustinėje praktikoje enharmoniškumas neturi garso skirtumo, tačiau partitūrų skaitomumas ir redagavimo patogumas lemia pasirinkimą.
- Istoriškai kai kurie autoriai vis tiek naudojo D♭‑moll dėl toninės idėjos ar skambesio koncepcijos, tačiau tai dažniau sutinkama kaip notacinis išskirtinumas nei kaip praktinė norma.
Apibendrinant: D♭‑moll — galinti ir logiška teorinė tonacija, bet praktikoje dėl sudėtingos raktinės ir dvigubų bemolių reikšmės beveik visada vartojamas jos enharmoninis atitikmuo C♯‑moll.
Skalės ir tonacijos
| · v · t · e Diatoninės gamos ir klavišai | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
|
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Lentelėje pateikiamas kiekvienos gamos kirčių arba lygiųjų skaičius. Mažorinės gamos rašomos mažosiomis raidėmis. | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra d-moll?
A: D-moll yra teorinė tonacija, pagrįsta muzikos nata D♭.
K: Kiek lygių yra D-moll tonacijos signatūroje?
A: D-moll tonacijos tonacijoje yra septynios lygumos ir viena dviguba lyguma.
Klausimas: Kodėl dažniausiai rašoma kaip jos enharmoninis atitikmuo c-moll?
Atsakymas: Kadangi D-moll turi tiek daug lygiųjų, dažniausiai rašoma kaip C-moll enharmoninis atitikmuo.
K: Ar galite pateikti tokį pavyzdį?
A: Mahlerio teminis motyvas "der kleine Appell" ("šaukimas į tvarką") iš jo Ketvirtosios ir Penktosios simfonijų 4-ojoje simfonijoje užrašytas d♭-moll, o 5-ojoje simfonijoje - c♯-moll. Simfonijos Nr. 9 Adagio solo fagoto tema iš pradžių skamba d♭moll, bet dar du kartus sugrįžta užrašyta c♯moll. Brucknerio 8-osios simfonijos Adagio taip pat turi frazių, kurios toniškai yra d-moll, bet užrašytos kaip c-moll.
Klausimas: Ar yra kitų pavyzdžių, kai muzika parašyta abiem tonacijomis?
A: Taip, Mahlerio Ketvirtosios ir Penktosios simfonijų teminis motyvas "der kleine Appell" ("kvietimas į tvarką") ir Brucknerio 8-osios simfonijos Adagio turi frazes, kurios toniškai yra D♭ moll, bet užrašytos kaip CĊf moll.
