G-moll (G minor) — tonacija, garsai, signatūra ir orkestracija

G-moll (G minor): išsami tonacijos, garsų, penkių fis signatūros ir orkestracijos analizė — kada naudoti, transponavimas, partitūros ypatybės ir praktiniai pavyzdžiai.

G-moll — tai minorinė (moll) skalė, pagrįsta tonu G. (Originali teksto dalis su nuoroda palikta neatlikta: mažorinė skalė, kurios.) Pagrindinis tonas yra G (ne G♯).)

Gamos variantai

G natūrali mažorinė (natural minor) gamą sudaro šios natos: G — A — B♭ — C — D — E♭ — F — G.

G harmoninis moll (harmonic minor) pakelia septintą laipsnį: G — A — B♭ — C — D — E♭ — F♯ — G. (Kartais partitūrose matomas ir šis simbolis , tačiau G-moll harmoniniame variante pakanka F♯.)

G melodinis moll (melodic minor) kylant pakelia šeštą ir septintą laipsnius, o leidžiantis grįžta į natūralų variantą: kylant — G — A — B♭ — C — D — E — F♯ — G, leidžiantis — G — F — E♭ — D — C — B♭ — A — G.

Tonacijos ženklas ir santykiai

Tonacijos signatūroje G-moll turi du bemolai: B♭ ir E♭ (t. y. tas pats ženklinimas kaip B♭-dur / B-dur). (Originali sakinio forma su nuoroda palikta: Jo tonacijos signatūroje yra penkios fis.)

Jo santykinis mažoras yra B-dur (B♭ major), o paralelė (parallel major) — G-dur (G major).

Partitūrinės ir notacijos pastabos

Melodinė ir harmoninė gamos versijos partitūroje paprastai užrašomos su reikalingais avariniais ženklais (accidentals) — t. y. F♯ harmoniniame variante ir E nat./F♯ melodinėje kylant.

Grand stavo (fortepijono) partitūrose kartais vienas bemolas nupiešiamas viršutinėje (treble) stygų eilutėje, o kitas — apatinėje (bass) eilutėje, kad būtų aiškiau skaityti partijas. Dėl skirtingų stygų išdėstymo kai kuriose partitūrose raktų ir signatūrų išdėstymas gali atrodyti netradicinis.

Orkestracija ir transpozicija

G-moll dažnai naudojama ne tik klavišinėje ir kamerinėje muzikoje, bet ir orkestrinėje literatūroje — ypač klasicizmo ir romantizmo epokose ši tonacija asocijuojama su liūdesiu, dramatiškumu ir „Sturm und Drang“ nuotaika. Vienas žinomiausių pavyzdžių — W. A. Mozart simfonija Nr. 40 sol-moll (G minor), K. 550.

Transponuojant fortepijoninę muziką orkestrui, kartais pasirenkama pakeisti originalią tonaciją patogesnei orkestravimo lydinei arba instrumentinei technikai. Jei koncertinė (sounding) tonacija yra G-moll, pučiamųjų instrumentų (transponuojančių) partijoms reikia parašyti atitinkamai transponuotai — pavyzdžiui, B♭ (si) transponuojantys instrumentai skamba vienu visu tonu žemiau, todėl jų partija turi būti parašyta vienu tonu aukščiau, t. y. A-moll (a-moll), kad garsas būtų G-moll.

Yra ir kitų transpozicijų taisyklių: E♭ instrumentams (pvz., alto sax) reikia rašyti atitinkamai kita intervalų atkarpa. Visada patikrinkite, koks konkretus instrumentas transponuoja ir kokia yra jo tarptautinė transpozicija.

Kada naudoti G-moll

• Klavišinė muzika: G-moll yra patogi ir dažnai naudojama klavišinėse sonatose bei improvizacijose.
• Orkestrinė muzika: naudojama tiek kaip pagrindinė tonacija, tiek kaip moduliacijos taškas, ypač dramatiškesnėse, melancholiškose dalyse.
• Partitūrų rengimas: pasirinkite transpozicijas ir signatūrų pateikimą taip, kad būtų patogu atlikėjams ir aišku dirigentui.

Originalus teiginys apie moduliuojant ir apie orkestruojant fortepijoninę muziką paliktas su nuorodomis; papildomai rekomenduojama tikrinti atskirų instrumentų transpozicijų ypatumus prieš galutinį partitūros parengimą. Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, kad kartais praktikoje partitūros transponuojamos dėl instrumentų techninių ribojimų ar skambesio priežasčių.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra cis-moll?

Klausimas: Kaip dažniausiai orkestrinėje muzikoje naudojamas g-moll?

K: Kur jis dažniau sutinkamas?

K: Kaip fortepijoninę muziką galima orkestruoti orkestrui groti?

Klausimas: Jei reikia naudoti cis-moll, kokia turėtų būti pučiamųjų instrumentų partija?

Klausimas: Kaip kai kuriose partitūrose bosinėje kirčiuotėje rašomos 5 fis tonacijų signatūros?

Paieška pagal raidę