Teorinės tonacijos — neįmanomi raktai ir enharmonija
Atraskite teorines tonacijas, neįmanomus raktus ir enharmoniją — kodėl dvigubi kryžiai bei bemolės retai naudojami ir kaip G♯-dur yra enharmoninis A♭-dur.
Muzikos teorijoje teorinės tonacijos arba neįmanomos tonacijos – tai tokios tonacijos, kurių tonacijų signatūrose yra bent viena dvigarsė arba dvigarsis. Kitais žodžiais, jų tonacijų raktų ženkluose (key signature) reikėtų naudoti dvigubus ženklus (pvz., dvigubą bemolą arba dvigubą kryžių), kad būtų pažymėtos visos skalos natos pagal teorinį funkcionalumą.
Kas tai reiškia praktikoje?
Įprastai muzikoje pasitaiko viengubi kryžiai (♯) ir viengubi bemolai (♭) – jie dažnai naudojami tiek kaip signatūros dalis, tiek kaip atsitiktiniai (accidental) ženklai. Dvigubi ženklai (dvigubas kryžius arba dvigubas bemolis) taip pat egzistuoja ir naudojami kaip atsitiktiniai pakeitimai, tačiau jie retai dedami į pačią tonacijos signatūrą, ypač muzikoje, kurioje taikoma lygiavertė temperacija (12-TET). Tokios signatūros būtų sunkiai įskaitomos ir nepatogios atlikėjams.
Enharmonija ir lygiavertė temperacija
Lygiavertėje temperacijoje tam tikros natos, užrašytos skirtingai, skamba vienodai — pavyzdžiui, G♯ ir A♭ yra lygiaverčiai garso atžvilgiu. Todėl tonacija, kurią teoriškai reikėtų rašyti su dvigubais ženklais, dažnai užrašoma per jos enharmoniškai lygiavertę tonaciją su paprastesne signatūra. Tokios poros dažnai vadinamos enharmoniškai lygiavertėmis.
Pavyzdžiai
Pavyzdžiui, G♯‑dur tonacija praktiškai retai naudojama užrašyti, nes jos tonacijos signatūroje pagal griežtą teoriją būtų bent vienas dvigubas ženklas — F
. Lygiavertė G♯‑dur skalė turi lygiai tas pačias aukštis (pitch) vertes kaip ir A♭‑dur skalė, tačiau A♭‑dur užrašoma su įprastine penkių bemolų signatūra ir yra žymiai skaitomesnė. Todėl praktikoje paprastai naudojama A♭‑dur.
Kiti dažni pavyzdžiai: D♯‑dur (teoriškai reikalautų daug kryžių) paprastai rašomas kaip E♭‑dur; A♯‑dur rašomas kaip B♭‑dur; taip pat C♭‑dur yra enharmoniškai lygiavertė B‑dur ir t. t. Kai kurios tonacijos (pvz., C♯‑dur ar G♯‑dur) teoriškai turėtų septynis arba daugiau skiemenų su kryžiais, o tai verčia naudoti arba dvigubus ženklus, arba rinktis enharmoniškai paprastesnį variantą su bemolais.
Kada teorinės tonacijos vis dėlto pasirodo?
- Analizėje ir teoriniuose svarstymuose, kai būtina išlaikyti griežtą funkcinius ryšius ar kvintinę eilę iki galo.
- Kai komponuojama ar užrašoma muzika su specifinėmis moduliacijomis ar enharmonine perskaitos technika (pvz., romantizmo ar vėlyvosios chromatikos kūriniuose), kur autorius sąmoningai naudoja enharmoninius perrašymus dėl aštrios harmoninės logikos.
- Transpozicijose ar notacijoje transponuojantiems instrumentams — kartais parašoma „rašomoji“ (written) tonacija, kuri skiriasi nuo „skambančios“ (sounding) dėl transpozicijos.
Praktiniai ir istorinis kontekstas
Istoriškai, prieš plačią lygiavertės temperacijos integraciją, enharmoniškai lygiavertės natos galėjo skambėti nežymiai skirtingai priklausomai nuo temperavimo. Todėl komponuojant senesniais laikais pasirinkimas tarp, tarkime, G♯ ir A♭ galėjo turėti akustinę reikšmę. Šiandien, daugumoje vakarietiškos muzikos praktikos, lygiavertė temperacija užtikrina, kad enharmoniški perrašymai skamba vienodai, o pasirinkimas dažniausiai lemiasi notacijos skaitomumu ir atlikimo patogumu.
Išvados
Teorinės tonacijos — tai naudingas muzikos teorijos koncepcijos elementas, paaiškinantis, kaip tonacijos galėtų būti užrašytos pagal griežtą funkcionalią tvarką, jeigu rastųsi vietos dvigubiems ženklams signatūrose. Tačiau praktikoje dėl skaitomumo, instrumentų patogumo ir lygiavertės temperacijos dažniausiai pasirenkamos enharmoniškai lygiavertės, paprastesnės tonacijos.
Enharmoninis lygiavertiškumas
Vakarų muzikos kūrinys paprastai turi pagrindinę tonaciją, o jo fragmentas gali būti moduliuojamas į kitą tonaciją, kuri paprastai yra glaudžiai susijusi su pagrindine tonacija. (Paprastai artima pradinei aplink kvintos ratą.) Kai tonacija yra netoli apskritimo viršaus (tonacijos signatūra su nuliu arba nedaug avarijų), abiejų tonacijų rašymas yra paprastas - pridedamas nedidelis skaičius papildomų skarų arba lygių. Tačiau jei namų tonacija yra netoli apskritimo apačios (tonacijos signatūra su daug avarijų), gali tekti naudoti enharmoninį atitikmenį, nes paprasčiausiai pridėjus avarijų bus sukurta tonacija su per daug avarijų, kad būtų lengva groti ar rašyti.
Kvintų ratas, rodantis mažoro ir minoro tonacijas
Poreikis atsižvelgti į teorinius raktus
Kiekvienoje iš trijų apatinių kvintos apskritimo vietų abu enharmoniniai atitikmenys gali būti užrašyti be dvigubų skiemenų ar dvigubų skiemenų, todėl jie nepriskiriami "teorinėms tonacijoms":
| Pagrindinis (antraeilis) | Rakto parašas |
| Pagrindinis (antraeilis) | Rakto parašas |
| B (G♯) | 5 aštrūs įrankiai |
| C♭ (A♭) | 7 butai |
| F♯ (D♯) | 6 aštrūs įrankiai |
| G♭ (E♭) | 6 butai |
| C♯ (A♯) | 7 aštrūs įrankiai |
| D♭ (B♭) | 5 butai |
Tačiau kai santykinė tonacija yra priešingoje apskritimo pusėje nei pagrindinė tonacija, teoriškai moduliuojant į tą tonaciją reikėtų pridėti tiek daug kirčių arba lygiųjų, kad tonacijos signatūroje tektų įrašyti dvigubus kirčius ir dvigubas platumas. Toliau išvardytoms tonacijoms (šešios iš jų yra lygiagrečios aukščiau išvardytoms mažoro ir minoro tonacijoms) reikėtų iki septynių dvigubų skardžių arba dvigubų platų:
| Pagrindinis | Pagrindinis parašas | |
| D♭ minor (= C♯ minor) | 8 butai | F♭ pagrindinis |
| G♭ minor (= F♯ minor) | 9 butai |
|
| C♭ minoras (= h-moll) | 10 butų |
|
| F♭ minoras (= e-moll) | 11 butų |
|
|
| 12 butų |
|
|
| 13 butų |
|
| a-moll (= g-moll | 14 butų |
|
| G♯ major (= A♭ major) | 8 aštrūs įrankiai | E♯ minor |
| D♯ major (= E♭ major) | 9 aštrūs įrankiai | B♯ mažesnysis |
| A♯ major (= B♭ major) | 10 aštrių įrankių |
|
| E♯-dur (= F-dur) | 11 aštrių dalių | C |
| B-dur (= C-dur) | 12 aštrių įrankių |
|
| F-dur (= G-dur | 13 aštrių dalių |
|
| C-dur (= D-dur | 14 aštrių įrankių | A |
Pavyzdžiui, jei kūrinys E-dur moduliuojamas kvinta aukštyn į B-dur, kuris yra greta ir toje pačioje apskritimo pusėje, užrašas yra aiškus ir paprastas; pridedamas papildomas fisas, kad būtų penki fisai. Moduliuojant dar kartą, jis taptų F-dur, užrašomas su šešiais aštriaisiais garsais. Kita moduliacija - į C♯ - turi septynis aštrius brūkšnius. Tačiau kita moduliacija būtų į teorinę G♯ tonaciją, kuriai reikėtų aštuntosios fis - kad ankstesnė F♯ nata taptų F tonacijos signatūroje. Norint išvengti teorinių tonacijų, nauja dalis paprastai rašoma enharmoniškai lygiaverte A♭-dur tonacijos signatūra.
| · v · t · e Diatoninės gamos ir klavišai | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
|
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Lentelėje pateikiamas kiekvienos gamos kirčių arba lygiųjų skaičius. Mažorinės gamos rašomos mažosiomis raidėmis. | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra teoriniai raktai?
Atsakymas: Teorinės tonacijos - tai muzikinės tonacijos, kurių tonacijų signatūrose yra bent viena dvigarsė arba dvigarsis.
Klausimas: Kodėl dvigubos platumos ir dvigubos skardos retai dedamos į tonacijos signatūrą?
A: Dvigubos platumos ir dvigubos karpos naudojamos kaip atsitiktiniai garsai, tačiau jos retai dedamos į tonacijos parašą, nes tai labai apsunkintų tonacijos parašo skaitymą.
K: Koks yra teorinės tonacijos pavyzdys?
A: Teorinės tonacijos pavyzdys yra G♯-dur, kurio tonacijos signatūroje yra F.
K: Kaip galime rašyti muziką naudodami šią teorinę tonaciją?
Atsakymas: Šią teorinę tonaciją galime užrašyti naudodami tas pačias natas kaip ir A-dur, nes šios dvi tonacijos yra enharmoniškai lygiavertės.
K: Ką reiškia "enharmoniškai lygiavertis"?
A: Enharmoniškai lygiavertis reiškia, kad dvi skirtingos muzikinės tonacijos turi lygiai tokias pačias natas.
K: Kodėl užrašydami muziką naudojame lygią temperaciją? A: Užrašydami muziką naudojame lygią temperaciją, kad visos natos skambėtų vienodai gerai, nepriklausomai nuo jų padėties skalėje.
Ieškoti