Muzikos teorijoje teorinės tonacijos arba neįmanomos tonacijos – tai tokios tonacijos, kurių tonacijų signatūrose yra bent viena dvigarsė arba dvigarsis. Kitais žodžiais, jų tonacijų raktų ženkluose (key signature) reikėtų naudoti dvigubus ženklus (pvz., dvigubą bemolą arba dvigubą kryžių), kad būtų pažymėtos visos skalos natos pagal teorinį funkcionalumą.
Kas tai reiškia praktikoje?
Įprastai muzikoje pasitaiko viengubi kryžiai (♯) ir viengubi bemolai (♭) – jie dažnai naudojami tiek kaip signatūros dalis, tiek kaip atsitiktiniai (accidental) ženklai. Dvigubi ženklai (dvigubas kryžius arba dvigubas bemolis) taip pat egzistuoja ir naudojami kaip atsitiktiniai pakeitimai, tačiau jie retai dedami į pačią tonacijos signatūrą, ypač muzikoje, kurioje taikoma lygiavertė temperacija (12-TET). Tokios signatūros būtų sunkiai įskaitomos ir nepatogios atlikėjams.
Enharmonija ir lygiavertė temperacija
Lygiavertėje temperacijoje tam tikros natos, užrašytos skirtingai, skamba vienodai — pavyzdžiui, G♯ ir A♭ yra lygiaverčiai garso atžvilgiu. Todėl tonacija, kurią teoriškai reikėtų rašyti su dvigubais ženklais, dažnai užrašoma per jos enharmoniškai lygiavertę tonaciją su paprastesne signatūra. Tokios poros dažnai vadinamos enharmoniškai lygiavertėmis.
Pavyzdžiai
Pavyzdžiui, G♯‑dur tonacija praktiškai retai naudojama užrašyti, nes jos tonacijos signatūroje pagal griežtą teoriją būtų bent vienas dvigubas ženklas — F
. Lygiavertė G♯‑dur skalė turi lygiai tas pačias aukštis (pitch) vertes kaip ir A♭‑dur skalė, tačiau A♭‑dur užrašoma su įprastine penkių bemolų signatūra ir yra žymiai skaitomesnė. Todėl praktikoje paprastai naudojama A♭‑dur.
Kiti dažni pavyzdžiai: D♯‑dur (teoriškai reikalautų daug kryžių) paprastai rašomas kaip E♭‑dur; A♯‑dur rašomas kaip B♭‑dur; taip pat C♭‑dur yra enharmoniškai lygiavertė B‑dur ir t. t. Kai kurios tonacijos (pvz., C♯‑dur ar G♯‑dur) teoriškai turėtų septynis arba daugiau skiemenų su kryžiais, o tai verčia naudoti arba dvigubus ženklus, arba rinktis enharmoniškai paprastesnį variantą su bemolais.
Kada teorinės tonacijos vis dėlto pasirodo?
- Analizėje ir teoriniuose svarstymuose, kai būtina išlaikyti griežtą funkcinius ryšius ar kvintinę eilę iki galo.
- Kai komponuojama ar užrašoma muzika su specifinėmis moduliacijomis ar enharmonine perskaitos technika (pvz., romantizmo ar vėlyvosios chromatikos kūriniuose), kur autorius sąmoningai naudoja enharmoninius perrašymus dėl aštrios harmoninės logikos.
- Transpozicijose ar notacijoje transponuojantiems instrumentams — kartais parašoma „rašomoji“ (written) tonacija, kuri skiriasi nuo „skambančios“ (sounding) dėl transpozicijos.
Praktiniai ir istorinis kontekstas
Istoriškai, prieš plačią lygiavertės temperacijos integraciją, enharmoniškai lygiavertės natos galėjo skambėti nežymiai skirtingai priklausomai nuo temperavimo. Todėl komponuojant senesniais laikais pasirinkimas tarp, tarkime, G♯ ir A♭ galėjo turėti akustinę reikšmę. Šiandien, daugumoje vakarietiškos muzikos praktikos, lygiavertė temperacija užtikrina, kad enharmoniški perrašymai skamba vienodai, o pasirinkimas dažniausiai lemiasi notacijos skaitomumu ir atlikimo patogumu.
Išvados
Teorinės tonacijos — tai naudingas muzikos teorijos koncepcijos elementas, paaiškinantis, kaip tonacijos galėtų būti užrašytos pagal griežtą funkcionalią tvarką, jeigu rastųsi vietos dvigubiems ženklams signatūrose. Tačiau praktikoje dėl skaitomumo, instrumentų patogumo ir lygiavertės temperacijos dažniausiai pasirenkamos enharmoniškai lygiavertės, paprastesnės tonacijos.
