As-dur (A♭-dur) – tonacija: apibrėžimas, savybės ir žymūs kūriniai

Atraskite As-dur (A♭-dur) tonaciją: apibrėžimas, muzikinės savybės, istorija ir žymūs kūriniai nuo Chopino iki Beethoveno, Elgaro ir Brucknerio.

As-dur (A♭-dur) yra mažoro tonacija, prasidedanti A♭ (As). Jos gamai priklauso natų seka A♭–B♭–C–D♭–E♭–F–G–A♭, o raktinės ženklai – keturi bemoliai: B♭, E♭, A♭ ir D♭. Santykinis minoras (relative minor) yra f-moll, o paralelinis minoras (parallel minor) – As-moll (A♭ minor), kuriame dėl gausių bemolių kartais praktiškiau naudoti enharmoniškai lygiavertę rūšį.

Savybės ir charakteris

As-dur dažnai apibūdinama kaip šilta, iškilminga ir lyrinė tonacija. Ji tinka lėtoms, kantileniškoms dalims, romantiškai melodikai ir orkestrimui su gausesniu instrumentiniu spalvų deriniu. Dėl keturių bemolių As-dur skamba švelniai ir „apvaliai“, todėl kompozitoriai ją naudojo kontrastui arba emocionaliam atspalviui sustiprinti.

Istorinis ir orkestrinis naudojimas

XVIII–XIX a. orkestrinė praktika darė įtaką As-dur naudojimui. Dėl timpano tehninių apribojimų (ankstyvieji timpanai buvo sunkiau arba lėčiau perderinami) dažnai nutikdavo taip, kad kūrinio dalys, parašytos kitomis tonacijomis, likdavo atliekamos su pirmosios dalies timpanais. Pavyzdžiui, pirmojoje dalyje c-moll parašytos simfonijos timpano partijai dažnai būdavo priskiriami C ir G tonai; lėtoji dalis As-dur reikalautų kitų derinių, kurių ne visada pavykdavo greitai pasikeisti. Tačiau kai kuriuose vėlesniuose atlikimuose arba specialiai perdėjus timpanus, partitūros buvo atnaujinamos – kaip kai kuriose Antonino Brucknerio versijose.

Repertoarų pavyzdžiai ir žymūs kūriniai

• Franzas Schubertas ir kiti romantizmo epochos kompozitoriai dažnai rinkosi As-dur dėl jo lyrizmo.
• Daugelyje savo c-moll kūrinių Beethovenas pasirinko As-dur kaip kontrastingą, lėtą dalį (pvz., antrosios dalies tonacijos pasirinkimas keliose jo kompozicijose).
• Frédérico Chopino fortepijoninei literatūrai As-dur yra itin tinkama – jis daug naudojo šią tonaciją lyrinėms ir romantiškoms idėjoms išreikšti.
• Edwardo Elgaro Simfonija Nr. 1 As-dur yra viena žinomiausių visos tonacijos simfoninių pavyzdžių.
• Arnoldo Baxo paskutinė simfonija taip pat yra parašyta As-dur, o tokie kompozitoriai kaip Antonínas Dvořákas ar Antoninas Bruckneris kartais naudojo As-dur kaip kontrastinę arba ekspresyvią modulinę stotį savo c-moll simfonijose.
• Domenico Scarlatti keletą klavyrinių sonatų sukūrė As-dur (pvz., minimos K.127 ir K.130 sonatos).
• Kiti kūrėjai, pvz., Šarlis Marija Vidoras (Charles-Marie Widor), vertino As-dur kaip tinkančią tam tikroms pučiamųjų ar fleitos spalvoms; Widoras As-dur nurodė kaip vieną iš geresnių tonacijų fleitos muzikai.
• Klavyrinei literatūrai As-dur ypač tinkama dėl savo švelnios spalvos — daug romantizmo epochos kūrinių ir koncertinių dalių yra būtent šioje tonacijoje.

Pastabos apie rašybą ir enharmoniją

Nors As-dur yra dažna ir patogiai skambanti tonacija, jos enharmoniškai lygiavertė tonacija G♯-dur praktikoje reti naudojama, nes G♯-dur reikalautų daugų di-ženklų arba sudėtingesnės notacijos. Todėl kompozitoriai ir leidėjai dažnai renkasi praktiškesnius sprendimus ir vengia retesnių notacijos formų.

Apibendrinant: As-dur – šilta, lyrinė mažoro tonacija su keturiais bemoliais, dažnai naudojama lėtoms, kantileniškoms dalims ir romantiškai ekspresijai. Ji turi ilgą istoriją orkestriniame ir klavyriniame repertuare ir pasirodo tiek kaip pagrindinė tonacija, tiek kaip kontrastinė modifikacija didesniuose kūriniuose.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra A-dur?

K: Koks yra A-dur santykinis mažoras?

K: Kiek kūrinių fortepijonui Frédéricas Chopinas parašė šia tonacija?

K: Kas manė, kad tai antra geriausia tonacija fleitai?

K: Kodėl L. van Beethovenas daugumoje savo kūrinių c-moll pasirinko šią tonaciją kaip lėtosios dalies tonaciją?

K: Kaip buvo derinami timpanai XVIII a. orkestrinės muzikos, atliekamos šioje tonacijoje, metu?

Klausimas: Kurios garsios simfonijos parašytos šia tonacija?

Paieška pagal raidę