Es-moll (E♭ minoras) — tonacija, ypatybės ir žymūs kūriniai
Es-moll (E♭ minoras) – tamsi, paslaptinga tonacija: istorija, išskirtinės ypatybės ir žymūs kūriniai nuo Bacho iki Rachmaninovo, Mahlerio ir džiazo standartų.
E♭ minoras arba e-moll – tai mažoji (minor) tonacija, kurios pagrindinis garsas yra E bemolis (E♭). Ankstesniame tekste ji apibūdinta taip: mažorinė mažorinė skalė, tačiau teisingiau sakyti, kad tai mažorinė skalė netaikoma – E♭ minoras yra būtent mažoji skalė. Tonacijos signatūroje yra šeši bemolai: B♭, E♭, A♭, D♭, G♭ ir C♭ (taip pat žymima kaip šeši ♭). Tai daro užrašymą sudėtingesnį nei daugumą mažųjų tonacijų.
Toninės ypatybės
Standartinė E♭ natūralioji mažorinė (natūralusis minoras) skalė skamba taip: E♭ – F – G♭ – A♭ – B♭ – C♭ – D♭ – E♭. Harmoninis mažoris pakelia septintą laipsnį, taigi harm. mažoris: E♭ – F – G♭ – A♭ – B♭ – C♭ – D – E♭, o melodinis mažoris kylant dažnai turi C♮ ir D♮, nusileidžiant grįžtant prie C♭ ir D♭.
Dėl didelio bemolų skaičiaus ši tonacija dažnai skamba tamsiai, sunkiai ir įtemptai; ją kompozitoriai renkasi dramatiškoms, melancholiškoms ar paslaptingoms nuotaikoms perteikti. Orkestrinėje partitūroje dėl gausybės bemolų gali kilti notacijos ir transpozicijos sunkumų.
Santykinės ir enharmoninės tonacijos
Ankstesniame tekste minima, kad santykinis mažoras yra G-dur, o enharmoninis atitikmuo – cis-moll. Tai netikslu. Iš tiesų:
- Santykinis (relative) didysis tonas E♭ minoro yra G♭ dur (G bemolis), nes G♭ yra trys pustoniai aukščiau už E♭.
- Lygiagretusis (parallel) didysis tonas yra Es-dur (E♭ dur) — tai teisinga informacija.
- Enharmoninis atitikmuo dažniausiai nurodomas kaip d♯-moll (D♯ minor), o ne cis-moll (C♯ minor). D♯ ir E♭ yra enharmoniškai lygiaverčiai, todėl D♯ minor gali būti rašomas kaip alternatyva, nors tiek notacija, tiek praktika lemia, kuri formuluotė patogesnė.
Naudojimas ir orkestracija
Orkestrinėje muzikoje E♭ minoras pasitaiko retai: dėl šešių bemolų užrašymas ir solistinių pučiamųjų partijos gali būti nepatogios. Dėl to kartais kūriniai moduliuoja į kitą tonaciją arba aranžuotojai pataria transponuoti į labiau patogią tonaciją (priklausomai nuo konteksto – į tonacijas be tiek bemolų), kad sumažintų notacijos sudėtingumą ir palengvintų orkestro atlikimą. Moduliacijai E♭ minoras dažnai naudojama kaip epizodinė arba kontrastinė spalva klavišiniuose bei kameriniuose kūriniuose.
Istoriniai ir žymūs pavyzdžiai
Johanno Sebastiano Bacho kūriniuose taip pat atsiranda E♭ minoro niuansai; pavyzdžiui, The Well-Tempered Clavier (Gerai temperuotas klavyras) turi preliudą ir fugą E♭ minoro režime (Book I yra kūrinys E♭ minoro tonacijoje). Šie pavyzdžiai rodo, kad net ir ankstesniais amžiais, kai raštas buvo sudėtingesnis, tonacija buvo naudojama dėl išraiškos galimybių.
Viena iš nedaugelio šia tonacija parašytų simfonijų yra Prokofjevo 6-oji simfonija — ji išsiskiria sunkia, dramatiška ir niūria nuotaika. Kai kurie sovietų kompozitoriai taip pat naudojo šią tonaciją simfonijose ir orkestrinėse poemose (pavyzdžiui, Ešpajaus, Janio Ivanovo — ketvirtoji simfonija "Atlantida", 1941 m., Ovčinnikovo ir Miaskovskio kūriniai).
Rachmaninovo muzikoje yra žinomų pavyzdžių E♭ minoro tonacijoje: jo "Elegija", op. 3 Nr. 1, yra parašyta E♭ minoru, taip pat kai kurie jo Etūdai‑tablėtai (op. 39 Nr. 5) vartoja šią tonaciją. Šie kūriniai pasižymi tamsia, introspektyvia ir kartais paslaptinga nuotaika — bruožais, kuriuos dažnai siejame su E♭ minoru.
Šios tonacijos niuansai atsispindi ir vėlesnėje džiazo bei populiarioje muzikoje: pavyzdžiui, standartas "'Round Midnight" tradiciškai atliekamas E♭ minoru, o "Take Five" dažnai girdimas E♭ pagrindu (šiame kontekste tonacija suteikia specifinę harmoninę spalvą ir niuansus).
Gustavo Mahlerio aštuntosios simfonijos antroji dalis turi ilgą orkestro ir choro įžangą, kuri vietomis remiasi E♭ minoro spalva, suteikdama kontrasto tarp didelio apimties temų. Be to, vienintelė Beethoveno oratorija "Kristus ant Alyvų kalno" turi tamsesnės nuotaikos orkestrinę įžangą, kuri kartais interpretuojama arba transkribuojama E♭ minoro rakursu.
Išvados
- E♭ minoras yra išraiškinga, tamsi ir kartais sunkiai užrašoma tonacija dėl šešių bemolų signatūros.
- Jos santykinis didysis tonas yra G♭ dur, o lygiagretusis didysis tonas — Es-dur.
- Enharmoniškai ją gali atitikti d♯-moll, tačiau praktiškumas nulems, kurią formuluotę pasirinks kompozitorius ar aranžuotojas.
- Tonacija sutinkama tiek klavišinėje literatūroje, tiek orkestruose ir džiaze, dažnai naudojama kuriant niūrią, dramatišką ar paslaptingą atmosferą.
Skalės ir tonacijos
| · v · t · e Diatoninės gamos ir klavišai | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
|
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Lentelėje pateikiamas kiekvienos gamos kirčių arba lygiųjų skaičius. Mažorinės gamos rašomos mažosiomis raidėmis. | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra Es-moll?
Atsakymas: E-moll, dar vadinama E♭-moll, yra mažorinė skalė, kurios pagrindą sudaro E-balsas. Jos tonacijos signatūroje yra šešios lygumos.
K.: Koks yra santykinis Es-moll mažoras?
A: Es-moll giminingas mažoras yra G-dur.
K: Koks yra lygiagretus Es-moll mažoras?
A: Es-moll lygiagretus mažoras yra Es-dur.
K: Koks yra šios tonacijos enharmoninis atitikmuo?
A: Šios tonacijos enharmoninis atitikmuo yra d-moll.
K: Ar dažnai ši tonacija naudojama orkestrinėje muzikoje?
A: Ši tonacija orkestrinėje muzikoje naudojama retai, dažniausiai tik moduliacijai tarp kitų tonacijų.
K: Ar yra garsių kūrinių, parašytų šia tonacija?
A: Taip, keletas garsių kūrinių, parašytų šia tonacija: Johanno Sebastiano Bacho Preliudas Nr. 8 iš jo "Gerai temperuoto klavyro" 1-osios knygos, Prokofjevo 6-oji simfonija, Rachmaninovo "Elegija" op. 3 Nr. 1 ir ֹtudes Tableaux op. 39 Nr. 5, džiazo muzikantų "'Round Midnight" ir "Take Five", Beethoveno oratorija "Kristus ant Alyvų kalno" ir Gustavo Mahlerio 8-osios simfonijos antroji dalis.
Ieškoti
