Šventoji Valpurga: anglų misionierė ir Valpurgijos nakties kilmė

Šventoji Valpurga: anglų misionierės gyvenimas ir Valpurgijos nakties kilmė – istorija, kanonizacija ir gegužės 1-osios folkloras Europoje.

Šventoji Valpurga arba Valburga (senąja anglų kalba: Wealdburg; apie 710 m. - 777 arba 779 m. vasario 25 d.), taip pat rašoma Valderburg arba Guibor, buvo anglų misionierė Frankų imperijoje. Ji priklausė žinomai misijonierių šeimai (jaunesnė sesuo šventųjų Willibaldo ir Winibaldo), atvyko į Germaniją ir tapo vienuoline bei abatese Heidenheimo vienuolyne, kur jai priskiriami gydymo ir stebuklingų įvykių aprašymai. Valpurgos asmenybė viduramžiais susilaukė daug šlovinimo dėl jos krikščioniško gyvenimo ir stebuklų įtarčių.

Gyvenimas ir misija

Valpurgos veikla vyko VIII a. — ji prisidėjo prie krikščionybės plitimo Frankų žemėse, rėmė vienuolyno gyvenimą, prižiūrėjo religinę švietėjišką veiklą ir rūpinosi ligoniais. Dėl savo vaidmens kaip vienuolijos vadovės ir stebuklingų pasakojimų apie jos veiksmus, ji tapo vietinės pagarbos objektu jau netrukus po mirties. Tikslios biografinės detalės dėl įrašų nebuvimo išlikusios fragmentiškos, todėl kai kurios datos (įskaitant mirties metus) nurodomos kaip apytikslės.

Kanonizacija ir relikvijos

Valpurga buvo kanonizavo (paskelbta šventąja) apie 870 m. gegužės 1 d. — popiežius Adrianas II patvirtino jos kultą. Jos relikvijos buvo perlaidojamos ir garbinamos įvairiose bažnyčiose, ypač Eichstätt ir Heidenheime, o apie jas sklandė pasakojimai apie gydomąsias galias. Relikvijų perkėlimas ir populiarumas skatino šventės bei procesijų tradicijas, todėl jos atminimas tapo svarbiu religiniu ir kultūriniu reiškiniu regionuose, kur buvo jos kultas.

Valpurgijos naktis — kilmė ir papročiai

Oficiali Valpurgos šventė minima dviem datomis: jos mirties diena — vasario 25 d., ir kanonizacijos / relikvijų pernešimo minėjimas — gegužės 1 d.. Pastaroji data XX a. ir ypač viduramžiais buvo itin svarbi ir sulaukė plačių švenčių bei apeigų.

Valpurgijos naktis (nuo vakaro prieš Gegužės pirmąją) Europos folklore siejama su pavasario apeigomis: laužais, šokiais, giedojimais ir pavasario šventimu. Per šimtmečius krikščioniškas religinis kultas susiliejo su senesnėmis, pagoniškomis pavasario tradicijomis — todėl vakarui prieš gegužės 1-ąją dažnai priskiriamos virsmo, apsaugos nuo blogio ir raganų motyvais grįstos legendos. Vakarų ir Vidurio Europoje ši naktis tapo simboliška: laužai turėdavo apsaugoti laukus ir žmones, o šokiai paremti bendruomenės susibūrimu ir pavasario laukimu.

Šiuolaikinėse tradicijose Valpurgijos naktis išlaikė abu elementus — religinį (šventės minėjimą, bažnytines pamaldas) ir folklorinį (laužai, festivaliai, tautiniai papročiai). Skirtingose šalyse šventės akcentai kinta: kuriose vietovėse labiau pabrėžiama šventosios Valpurgos kulto reikšmė, kitur — liaudies papročių ir pavasario simbolikos tęstinumas.

Santrauka:

• Valpurga — VIII a. anglių misionierė Frankų imperijoje, mirusi vasario 25 d. (apie 777/779 m.).
• Ji buvo paskelbta šventąja apie 870 m. popiežiaus Adriano II iniciatyva; kanonizacijos ir relikvijų pernešimo minėjimas siejamas su gegužės 1 d.
• Valpurgijos naktis (vakaro prieš Gegužės pirmąją) — pavasario šventė, kurioje susipina krikščioniškas kultas ir senosios folklorinės apeigos.

Gyvenimas

Kartu su savo broliais šventuoju Villibalu ir šventuoju Vinibaldu ji išvyko į Franciją (dabar Viurtembergas ir Frankonija) padėti savo dėdei šventajam Bonifacijui evangelizuoti vokiečius. Ją ugdė Winborne abatijos, Dorsete, kur ji praleido dvidešimt šešerius metus, vienuolės. Griežto mokymo dėka ji vėliau galėjo parašyti šventojo Vinibaldo biografiją ir lotyniškai aprašyti šventojo Villibaldo keliones po Palestiną. Jai dažnai priskiriama pirmosios Anglijos ir Vokietijos rašytojos moters titulas.

Ji tapo vienuole ir gyveno dvigubame Heidenheimo prie Hahnenkammo netoli Eichštato vienuolyne, kurį įkūrė jos brolis Villibaldas. Po jo mirties 751 m. ji tapo abate. Valburga mirė 777 arba 779 m. vasario 25 d. ir buvo palaidota Heidenheime. XX a. 8-ajame dešimtmetyje jos palaikai buvo perkelti į Eichštatą.

Eichštate jos kaulai buvo sudėti į akmeninę skylę sienoje. Buvo sakoma, kad kaulai pradėjo gaminti stebuklingai gydomąjį aliejų. Dėl to žmonės ateidavo į jos šventovę.

Ankstyviausias Valpurgos paveikslas yra iš XI a. pradžios. Jis paimtas iš Hitdos kodekso, sudaryto Kelne. Jame ji pavaizduota laikanti stilizuotus javų stiebus. Grūdus galima laikyti pavyzdžiu, kai krikščionių šventoji (Valpurga) perėmė senesnę pagonišką sąvoką, šiuo atveju - Grūdų motiną.

Valpurga yra Eichštato, Antverpeno, Oudenaardės, Veurno, Groningeno, Zutfeno ir kitų Žemųjų Šalių miestų globėja.

1641 m. pastatyta Sint-Walburgakerk buvo Briugės jėzuitų bažnyčia.

Paieška pagal raidę