Salemo raganų teismai (1692–1693): istorija ir pasekmės

Salemo raganų teismai 1692–1693: kruvinos bylos, neteisybė ir ilgalaikės pasekmės — išsamiai apie kaltinimus, teismus, aukas ir istorijos pamokas.

Aplinka ir priežastys

Salemo raganų procesai vyko griežtai religingoje ir nestabilioje kolonijinės Naujosios Anglijos visuomenėje. Puritoniškos įsitikinimų sistemos baimė dėl demonų ir raganavimo, tarpusavio nuosavybės ginčai, socialinės įtampos tarp Salem Village (dabar Danvers) ir Salem Town, taip pat karo grėsmės (Karai su vietinėmis tautomis ir Europos galios intervencijos) sudarė palankią terpę panikai. Įtampą dar stiprino vaikų ir paauglių elgesio epizodai, psichologiniai veiksniai ir tuo metu priimtų teismų įrodymų interpretacijos.

Kaip viskas prasidėjo

Aštrūs simptomai ir keisti elgesio epizodai, kuriuos parodė jaunos merginos, tapo procesų užuomazga. Betty Parris ir Abigail Williams – dvi jaunos mergaitės, kurių elgesys (krūptelėjimai, svaigulys, nepaaiškinami verksmai ir tariami haliucinaciniai matymai) sukėlė įtarimus dėl užkerėjimo. Betty buvo kunigo Samuelo Parris dukra; jos tėvo vaidmuo ir aistra nustatyti „demonų įsiveržimą“ padėjo išplėsti kaltinimus. Vietos gydytojas pranešė apie „užkerėjimą“, o vietos pareigūnai pradėjo areštus.

Tarp pirmųjų apkaltintųjų buvo vergė Tituba, kuri prisipažino ir savo parodymais prisidėjo prie procesų plėtros; vėliau kaltinimai pasiekė ir kitus bendruomenės narius, ypač socialiai pažeidžiamas ar marginalizuotas moteris, pvz., Sarah Good, Sarah Osborne ir Rebecca Nurse.

Teisinė eiga ir įrodymai

Procesai vyko dviejų lygių teismuose: pradžioje – vietos magistratų teismuose, vėliau – apygardos teisme. 1692 m. vasarą Masačusetse gubernatoriaus Williamo Phips įsteigtas Court of Oyer and Terminer (Teismas klausymams ir nuosprendžiams) ėmėsi daugumos didžiųjų bylų. Šio teismo metu leista naudoti vadinamąją spektrolišką (spectral) įrodymų praktiką – liudijimus apie nematomus vaizdus ir vizijas, kuriuos, kaip teigė kaltintojai, sukeldavo tariami raganos.

Spektroliško įrodymo priėmimas ir emocingas liudytojų pasakojimas palengvino masinį kaltinimų plitimą. Vėliau kai kurie įtakingi veikėjai, įskaitant Increase Mather ir kitus religinės bendruomenės lyderius, kritikavo tokius įrodymus; galiausiai teisminė praktika ir valdžios sprendimai pasikeitė.

Išvados, kaliniai ir bausmės

Procesų metu buvo suimta ir įkalinta daugiau kaip 150 žmonių, apkaltintų raganavimu. Daugiau žmonių buvo įtariami žodžiu ar vietos gandais, bet oficialiai niekada nebuvo pateikti kaltinimai. Dėl teismo nuosprendžių ir sąlygų žuvo daug žmonių:

• Įprastai minima, kad devyniolika žmonių buvo pakarti ant Galvės kalno (daugelis šaltinių nurodo 19 pakartų),
• Gilesas Corey, vyras, atsisakęs prisipažinti, buvo mirtinai sutraiškytas po sunkiais akmenimis (procedūra, vadinama „peine forte et dure“),
• dar bent penki kaltinamieji mirė kalėjimuose dėl ligų ir sąlygų.

Skaičiai dėl nuteistųjų ir suimtųjų įvairiuose šaltiniuose šiek tiek skiriasi; bendras vaizdas – tai masinis kaltinimų, teismų ir tragiškų nuosprendžių ciklas, nulėmęs daugelio bendruomenės narių mirtį arba ilgalaikį gyvenimo sužalojimą reputacijos ir materialine prasme.

Teisinės ir visuomeninės pasekmės

Procesų metu labai arogantiškai ir emociškai buvo vertinami parodymai, o vėlesnės apžvalgos parodė didelį teisinės procedūros trūkumą. 1692–1693 m. pasikeitus politikai (pvz., gubernatorius William Phips nutraukė Court of Oyer and Terminer) ir dėl spaudimo iš religinės bei mokslo visuomenės, kai kurie kaltinamieji buvo teisiami pakartotinai kitose teismo sesijose, kur įrodymų standartai tapo griežtesni.

Ilgalaikės pasekmės:

• Vidaus teisės praktikos ir įrodymų priėmimo kritika – spektroliškos įrodymo rūšys vėliau buvo laikomos nepatikimomis,
• 1711 m. Masačusetso valdžia patvirtino aktą, kuris atšaukė kai kuriuos teismo nuosprendžius ir skyrė kompensacijas nukentėjusiųjų šeimoms (atitinkami žingsniai bei vėlesnės formalios užuojautos ir išpirkos buvo vykdomi per kelis dešimtmečius),
• procesai paliko gilų moralinį ir kultūrinį pėdsaką – jie tapo įspėjimu apie panikos ir neteisingų teismų pavojų.

Kultūrinė atmintis ir palikimas

Salemo raganų procesai ilgainiui tapo plačiai cituojamu pavyzdžiu, analizuojamu literatūroje, teatre ir kine. Arthur Miller pjesė „The Crucible“ ir jos ekranizacijos panaudojo procesus kaip alegoriją XX a. politinėms persekiojimams (pavyzdžiui, „rudosios medžiagos“ persekiojimui Amerikoje). Šiandien Salemas yra žinomas ir kaip turistinė vieta, o miesto memorialai primena nukentėjusiuosius ir ragina atsiminti demokratijos ir teisingumo vertybes.

Išvados

Salemo raganų procesai (1692–1693) yra sudėtingas istorinis reiškinys, kuriame susipynė religija, teisė, socialiniai konfliktai ir žmogaus silpnumas prieš baimę. Šie įvykiai primena, kaip svarbu saugoti teisinio proceso skaidrumą, kritiškai vertinti įrodymus ir neužmiršti žmogaus teisių net ir tada, kai visuomenėje vyravimo baimė ir nepasitikėjimas.

Raganavimas Salemo kaime. Šioje 1876 m. teismo salės iliustracijoje pagrindinė figūra paprastai įvardijama kaip Mary Walcott.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Salemo raganų teismai?

K: Kiek žmonių buvo suimta per šiuos procesus?

K: Kas ėmė suktis į keistas formas ir sakyti beprasmiškus žodžius?

K: Kur vyko raganų teismai?

K: Kiek žmonių buvo nuteisti už raganavimą per teismo procesą?

K: Kas nutiko Džilsui Koriui (Giles Corey), kuris atsisakė prisipažinti kaltu arba nekaltu?

Klausimas: Kada po Salemo raganų teismo įvyko dar vienas raganų teismas?

Paieška pagal raidę