Santorino kaldera
Santorino kaldera yra didelė, daugiausia panirusi kaldera. Ji yra Graikijoje, pietinėje Egėjo jūros dalyje, 120 km į šiaurę nuo Kretos. Virš vandens matoma žiedinė Santorinio salų grupė.
Kalderos matmenys yra maždaug 12x7 km, o iš trijų pusių ją juosia 300 m aukščio stačios uolos. Kalderos centre yra dvi nedidelės vulkaninės salos: Nea ("Naujoji") Kameni ir Palea ("Senoji") Kameni. Pagrindinės Santorinio salos plotas - 75,8 km2 (29,3 kv. mylios) km2.
Dėl nepaprasto grožio aukštų Santorinio sienų, kurias dengia baltai nudažyti kaimai, saulėto klimato ir tyro oro Santorinis tapo turistų ir vulkanologų traukos centru.
Santorinio kaldera iš oro.
Geologija
Santorinio ugnikalnių kompleksas yra aktyviausia Pietų Egėjo jūros ugnikalnių lanko dalis. Jis žymi Afrikos tektoninės plokštės subdukciją po Eurazijos tektoninės plokštės Egėjo jūros dalimi iki 5 cm per metus šiaurės rytų kryptimi. Žemės drebėjimai joje vyksta 150-170 km gylyje.
Ne vulkaninės kilmės uolienos Santorine atsiveria Profitis Ilias kalne, Mesa Vouno, Gavrillos kalnagūbryje, Pirgos, Monolithos ir vidinėje kalderos sienos pusėje tarp Plaka kyšulio ir Athinios.
Kalderos centre esančios Kamenų salos sudarytos iš lavos uolienų.
Pietų Egėjo jūros ugnikalnių lankui priklauso Metanos, Milošo, Santorinio ir Nisyro ugnikalniai.
Vulkanologija
Kalderą sudaro persidengiantys skydo ugnikalniai, kuriuos kerta bent keturios iš dalies persidengiančios kalderos, iš kurių seniausia pietinė kaldera susiformavo maždaug prieš 180 000 metų. Vėlesnė Skaros kaldera susidarė maždaug prieš 70 000 metų, o Rivos kyšulio kaldera - maždaug prieš 21 000 metų. Dabartinė kaldera susiformavo maždaug prieš 3600 metų per Mino išsiveržimą.
Palea Kameni ir Nea Kameni susidarė dėl daugybės iš pradžių povandeninių išsiveržimų kalderos centre.
Nors Santorinis yra miegantis, jis yra aktyvus ugnikalnis. Dėl daugybės mažų ir vidutinio dydžio, daugiausia efuzinių išsiveržimų kalderos viduje susiformavo tamsios spalvos Nea ir Palea Kameni lavos skydai.
Paskutinį kartą jie išsiveržė 1950 m., o dabar iš jų veržiasi tik dūmai ir dujos. GPS prietaisai 2011 ir 2012 m. užfiksavo atsinaujinusias deformacijas aplink kalderą.
XVII a. pr. m. e. įvykęs milžiniškas minojiečių išsiveržimas Santorine galėjo įkvėpti legendą apie Atlantidą. Smitsono pasaulinės vulkanizmo programos (Smithsonian Global Volcanism Program) ugnikalnių sprogstamumo indekse šis išsiveržimas įvertintas 7 balais - aukščiausiu istorinio išsiveržimo balu.
Santorinio salos kalderos siena.
