Scagliola – dirbtinio marmuro technika, istorija ir panaudojimas

Scagliola – dirbtinio marmuro technika: istorija, gamyba ir pritaikymas interjere bei restauracijoje. Atraskite autentiškus raštus ir sodrias, poliruotas apdailas.

"Scagliola" (iš italų kalbos žodžio scaglia, reiškiančio skaldą) – tai dirbtinis marmuro ir kitų brangiųjų medžiagų imitavimo būdas. Tai dekoratyvinė statybinė medžiaga, kuri leidžia sukurti marmurui labai panašų, kartais net ryškesnį ir spalvingesnį paviršių už gerokai mažesnę kainą.

Tinkuotos kolonos, skulptūros ir kiti architektūriniai elementai gali būti gaminami scagliola. Ji tapo madinga XVII a. Toskanoje ir netrukus paplito po visą Europą – interjeruose, bažnyčiose, rūmuose ir privačiuose namuose. Scagliola suteikdavo galimybę pasiekti prabangią apdailą be brangios čekinės akmens apdirbimo ir įvairių akmens rūšių gabenimo.

"Scagliola" yra kompozicinė medžiaga, pagaminta iš selenito, klijų ir natūralių pigmentų, imituojanti marmurą ir kitus kietus akmenis. Tradicinė receptūra naudoja selenitą (gipsą), gyvulinius klijus (pvz., triušio odos klijus), natūralius pigmentus, o baigiamuojuose sluoksniuose – linų aliejų ir vašką. Medžiaga gali būti su spalvotomis gyslomis ir priklijuota prie šerdies arba į paruoštą scagliola matricą gali būti išraižyti raštai. Tuomet raštas užpildomas spalvota, į gipsą panašia kompozicija. Po to jis poliruojamas linų aliejumi, kad būtų ryškus, ir vašku, kad būtų apsaugotas. Visa tai suteikia spalvų sodrumą, kurį nelengva išgauti iš natūralaus marmuro.

Technika – kaip tai daroma

Paprastai scagliola gamybos eiga apima kelis pagrindinius etapus:

• Paruošimas: selenitas (gipsas) malamas į miltelius ir sumaišomas su klijais bei pigmentais, kad susidarytų pastos konsistencijos masė.
• Modeliavimas: masė tepama ant paruoštos šerdies (mediena, tinkas, plytos) arba rišamojo pagrindo. Gyslų ir raštų efektui pasiekti naudojamos kitų spalvų masės, įvairūs įrankiai ir kartais specialios formos (matricos).
• Džiovinimas ir glaudinimas: sluoksniai džiovinami, tada šlifuojami ir sujungiantys sluoksniai kartojami, kol pasiekiamas pageidaujamas tūris ir struktūra.
• Poliravimas ir apdaila: paviršius šlifuojamas iki glotnumo, tepamas linų aliejumi arba kitais poliruojančiais tirpalais ir baigiamai padengiamas vašku arba kitu apsauginiu sluoksniu, kad atsiskleistų spalvų intensyvumas ir blizgesys.

Yra įvairių scagliolos stilių: vieni skirti imituoti gyslotą marmurą, kiti – kurti sudėtingas inkrustacijas, panašias į pietra dura darbų mozaikas. Tradicinė technika reikalauja didelio meistriškumo – ypač raštų ir gyslų komponavime bei galutinio poliravimo.

Istorija ir paplitimas

Scagliola ypač išpopuliarėjo XVII–XVIII a. Italijoje, tačiau greitai buvo perimta ir kitų valstybių meistrų. Europoje ji naudojama ir XVIII–XIX a. interjeruose, restauracijose, o vėliau – ir XIX–XX a. atgimimo stilių metu. Daugeliu atvejų scagliola tapo ekonomišku sprendimu, leidžiančiu interjerams atrodyti prabangiau nei jie realiai buvo.

Panaudojimas šiandien

Scagliola tinka:

• kolonų, plintusų, sienų ir lubų apdailai;
• altorių, konsolių, židinių apdailai, stalviršių ir stalelių paviršiams;
• restauracijoms, kai reikia atkurti originalią marmuro apdailą;
• meniniams objektams ir interjero detalių gamybai, kur reikalingas specifinis raštas ar spalva, kurios natūraliame akmenyje yra retai arba visai neegzistuoja.

Šiuolaikiniai meistrai taip pat naudoja modernius rišiklius (epoksidines ar polyesterines dervas) kaip alternatyvą tradiciniam gipsui, kai reikalingas didesnis atsparumas drėgmei ir didesnė mechaninė tvirtumas. Tačiau tradicinė scagliola vis dar vertinama dėl autentiškumo ir optinių savybių, kurių ne visuomet galima pasiekti su sintetinėmis medžiagomis.

Priežiūra ir restauracija

Scagliola, būdama gipsu pagrįsta medžiaga, jautresnė drėgmei ir cheminiams poveikiams nei natūralus marmuras. Pagrindinės problemos:

• drėgmės sukeliama išsiplėtimo, lupimasis ar baltos druskos (eflorescencija);
• mechaniniai pažeidimai ir įbrėžimai;
• neteisingos restauracijos – pavyzdžiui, naudojant cementą ar kietus neelastingus klijus, kurie trukdo medžiagai kvėpuoti ir sukelia įtrūkimus.

Priežiūros patarimai:

• valyti minkštu, sausu arba švelniai drėgnu skudurėliu; vengti abrazyvinių valiklių;
• neleisti ilgai veikti stambioms vandens srovelėms arba drėgmei; kontroliuoti patalpų mikroklimatą;
• jei reikia restauracijos – kreiptis į konservatorius arba patyrusius scagliola meistrus, kurie naudoja suderinamus, „kvėpuojančius“ rišiklius ir restauracines technologijas.

Privalumai ir trūkumai

Privalumai:

• galima imituoti labai įvairius akmenis ir sukurti spalvas, gyslas bei raštus, kurių natūraliame marmure nebūtų;
• mažesnės sąnaudos ir lengvesnė montavimo eiga nei natūralaus marmuro apdirbimas;
• gali būti taikoma ant įvairių pagrindų – medinių, tinkuotų, mūro.

Trūkumai:

• trumpesnis ilgaamžiškumas veikiant drėgmei ir mechaniniams poveikiams (išskyrus atvejus, kai naudojamos sintetinės dervos);
• reikalauja specialios priežiūros ir tinkamų restauracijos metodų;
• kai kurie sintetinių dervų sprendimai gali prarasti autentišką išvaizdą, kurią suteikia tradicinė scagliola.

Apibendrinimas

Scagliola – tai techniškai sudėtinga ir estetiškai vertinga dekoratyvinė technika, leidžianti imituoti prabangius akmenis ir sukurti unikalius raštus. Ji pasižymi išskirtiniu spalvų sodrumu ir poliruotu paviršiumi, bet turi savo priežiūros ir restauracijos specifiką. Tradicinė scagliola išlieka vertinama dėl autentiškumo, o modernios alternatyvos plečia jos pritaikymo galimybes ten, kur reikalingas didesnis atsparumas.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra scagliola?

K: Kokius architektūrinius elementus galima pagaminti iš scagliola?

K: Iš kur atsirado scagliola?

K: Kaip gaminama scagliola?

K.: Ar scagliola gali būti nuspalvinta spalvomis?

K: Kaip poliruojama scagliola?

K.: Kuo scagliola yra pranašesnis už natūralų marmurą?

Paieška pagal raidę