Serbų–kroatų kalba: apibrėžimas, istorija ir tarmės

Serbų–kroatų kalba: kilmė, istorija, tarmės ir rašyba — sužinokite, kodėl ji skirstoma į serbų, kroatų, bosnių ir juodkalniečių variantus ir kaip veikia tarminis supratimas.

Serbų kroatų kalba - tai slavų kalbos, kuria kalbama dabartinėse Kroatijoje, Serbijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Juodkalnijoje, pavadinimas. 1954-1992 m. ji buvo viena iš oficialiųjų Jugoslavijos kalbų (kitos buvo slovėnų ir makedonų). Terminas serbų kroatų kalba pirmą kartą pavartotas XX a. trečiajame dešimtmetyje. Šiandien dažnai kalbama apie kroatų, serbų, bosnių ir juodkalniečių kalbas. Tyrimai taip pat parodė, kad tai, kas vadinama serbų-kroatų kalba, iš tikrųjų yra kelios šiek tiek skirtingos tarmės ar kalbos ir kad "serbų-kroatų kalbos" nėra. Žmonės, kalbantys viena iš tarmių, lengvai supranta kitus žmones, kalbančius kita tarme. Be to, Serbijoje žmonės kalbą rašo kirilica, o kitur - lotyniškuoju raidynu.

Apibrėžimas ir pagrindinė savybė

Serbų–kroatų (kartais rašoma ir kaip serbų-kroatų) — terminai, apibūdinantys dialektinę ir standartinių variantų grupę pietų slavų kalbų. Pagrindinė šios grupės savybė — labai aukšta tarpusavio suprantamumo laipsnis: šnekamoji kalba tarp regionų ir šalių dažniausiai nesukelia problemų, nors standartų gramatika, leksika ir rašyba gali skirtis.

Istorija trumpai

• XIX a. — XX a. pradžia: formavosi bendrieji raštai ir literatūrinės normos, plito idėjos apie vieningą pietų slavų (Jugoslavijos) kalbinį pagrindą.
• 1920–1990 m.: skirtingi variantai dažnai buvo traktuojami kaip vienos kalbos atmainos. Po Antrojo pasaulinio karo Jugoslavijoje serbų-kroatų buvo naudojama kaip bendrinė sąvoka.
• 1990–2000 m.: valstybių susiskaidymas (Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos, Juodkalnijos nepriklausomybės) paskatino kalbinių standartų konsolidavimą ir kalbos tapatybės akcentavimą — dažnai kalbama apie atskiras kroatų, serbų, bosnių ir juodkalniečių kalbas.
• XXI a.: lingvistinė perspektyva linkusi akcentuoti ir bendrumą, ir skirtumus: dauguma lingvistų pati grupę laiko dialektų ir standartinių variantų sistema, o politiniai faktoriai lemia, kaip žmonės kalbą vadina.

Tarmės ir pagrindiniai skirtumai

Pagrindinės tarmės, iš kurių vystėsi standartai, yra:

• Shtokavian (dominuoja visų šių standartų pagrinde) — turi kelių potarmių variantus (pvz., ekavian, ijekavian, ikavian).
• Chakavian — paplitusi daugiausia Kroatijos pakrantėje; kai kurie literatūriniai ypatumai skiriasi nuo shtokavian.
• Kajkavian — tradiciškai vartota tarp Zagrebo ir šiaurinės Kroatijos.

Skiriamieji požymiai tarp standartų dažniausiai liečia tarimą (pvz., mleko vs mlijeko — ekavian vs ijekavian tarimai), žodyną (skirtingi skoliniai, sinonimai) ir stilistiką. Gramatikos struktūros iš esmės išlieka labai panašios.

Standartinės kalbos ir rašyba

• Kroatų kalba: standartinė, rašoma lotyniškuoju raidynu; dažnai linkstama prie leksikografinės „gryninimo“ politikos — vartojami vietiniai arba senesni variantai vietoje turkizmų ar kitų skolinių.
• Serbų kalba: naudoja tiek kirilicą, tiek lotynišką raidyną; valstybinė raida oficialioje Serbijoje tradiciškai akcentuoja ir kirilicos naudojimą.
• Bosnių kalba: daugiausia rašoma lotyniškuoju raidynu; įtakos turi turkų, arabų ir persų skolinių paveldas ypač žodyne.
• Juodkalniečių kalba: po nepriklausomybės įgavo oficialų statusą Juodkalnijoje ir įtraukė tam tikrus rašybos ir fonetikos niuansus (kai kurie žymiai mažesni nei ankstesni konfliktai dėl kalbos).

Sociolingvistiniai ir politiniai aspektai

Kalbos pavadinimas dažnai yra sociopolitinis sprendimas: žmonės renkasi save identifikuoti kaip kroatai, serbai, bosniai ar juodkalniečiai ir vadinti savo kalbą atitinkamai. Tai reiškia, kad lingvistinė realybė (aukštas tarpusavio supratimas) ir politinė tapatybė gali skirtis.

Vis dėlto daugelis mokslininkų pabrėžia, kad ne tik politiniai skirtumai, bet ir istorinės, dialektinės bei standartizacijos tendencijos padarė šiuos variantus atpažįstamus. Taip pat egzistuoja kasdieniai ir regioniniai skirtumai žodyne, leksikoje ir tarime.

Praktinė reikšmė ir tarpusavio suprantamumas

Kasdienėje praktikoje žmonės iš skirtingų šalių dažniausiai be sunkumų supranta vienas kitą. Algoritmai, vertėjai ir kalbos mokytojai dažnai pripažįsta, kad mokantis vieno standarto galima gana greitai susikalbėti ir su kitais. Tačiau formaliose institucijose, švietime ar žiniasklaidoje dažnai laikomasi savų standartų.

Išvados

Serbų–kroatų sistemos atvejis yra geras pavyzdys, kaip kalba ir politika gali susikirsti: lingvistiniu požiūriu tai yra dialektų ir standartų visuma su aukštu tarpusavio suprantamumu, o politiniu — kelios atskiros kalbos pagal vartotojų tapatybę ir valstybinę praktiką. Svarbu atskirti kalbinį realumą nuo terminologinių ir identiteto pasirinkimų.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra serbų-kroatų kalba?

K.: Kaip serbų-kroatų kalba buvo suskirstyta?

K: Iš kokios tarmės kilusi serbų kroatų kalba?

Klausimas: Ar skirtingų variantų kalbėtojai gali suprasti vieni kitus?

K: Kur šiandien kalbama serbų kroatų kalba?

K: Kiek yra šios kalbos variantų?

Paieška pagal raidę