Džeimstauno bado metas (1609–1610): istorija ir kanibalizmo įrodymai
Džeimstauno bado metas (1609–1610): šokiruojantys istorijos faktai ir pirmieji teismo įrodymai apie kanibalizmą kolonijoje, atskleidžiantys Džeinės likimą.
1609–1610 m. žiema Džeimstaune (angl. „Starving Time“) buvo vienas sunkiausių etapų ankstyvosios Virdžinijos kolonijos istorijoje. Per tą sezoną iš maždaug 500 kolonistų išgyveno tik apie 60 žmonių. Įvykius lėmė keli veiksniai: tiekimo linijų sutrikimai, kova su vietinėmis indėnų grupėmis, vadovybės problemos, ligos ir ypač ilgalaikis maisto ir švaraus vandens trūkumas. Vasara buvo netinkama derliui dėl lietaus stokos ir druskinto vandens pateikimo į šulinį – kolonistai gėrė sūrus vandenį, tinkamą gerti tik ribotą laiką.
Priežastys ir kontekstas
Kolonija priklausė nuo maistinių siuntų iš Anglijos ir nuo to, ar laivai galėjo atplaukti laiku. 1609 m. buvo rimtų laivybos ir organizacinių sutrikimų, o taip pat prastėjo santykiai su vietinėmis indėnų gentimis, todėl galimybės gauti maisto iš laukinės gamtos ar mainų keliu mažėjo. Dėl to 1609–1610 m. žiema tapo kritiškai trapi – daug žmonių mirė nuo bado, susirgimų ir silpnumo.
Džeinė: atradimas ir teismo medicinos įrodymai
Archeologų ir teismo medicinos tyrimai atskleidė tiesioginius kanibalizmo požymius. Iš viso rasta tik apie 10 % Džeinės palaikų. Jos liekanos buvo aptiktos apie 2,5 pėdos (0,8 m) gylyje šiukšlių duobėje rūsyje, statytame 1608 m., Džeimso forto teritorijoje. Tyrėjai nustatė ant kaulų skerdimo (pjaustymo maistui) ženklus, o iš blauzdos kaulo (ir kitų antropologinių požymių) sprendė, kad mirties metu jai greičiausiai buvo apie 14 metų.
Remiantis danties ir kitais izotopų tyrimais, manyta, kad Džeinė buvo kilusi iš Pietų Anglijos; jos cheminis pėdsakas rodo ankstesnį gyvenimą ten. Taip pat dantų ir kaulų analizė parodė, jog prieš atvykstant į Virdžiniją ji gausiai vartojo gyvūninės kilmės baltymus, todėl tyrėjai spėja, jog ji galėjo būti džentelmeno dukra arba tarnaitė tokioje šeimoje. Manoma, kad Džeinė į Virdžiniją atvyko 1609 m. rugpjūtį.
Istoriniai liudijimai apie kanibalizmą
Rašytiniai šaltiniai taip pat mini kanibalizmo atvejus. Vienas ryškiausių liudijimų – 1625 m. parašytas Džordžo Persio (George Percy), kuris buvo Džeimstauno prezidentas bado meto laikotarpiu. Jis aprašė padėtį taip, kad badas buvo toks stiprus, „kad negailėta jėgų palaikyti gyvybei ir daryti tai, kas atrodė neįtikėtina, pavyzdžiui, iškasti iš kapų ir suvalgyti mirusiųjų lavonus“. Be Persio, penkiuose kituose to laiko pasakojimuose minima kanibalizmo praktika per atšiaurią žiemą.
Archeologija, interpretacija ir reikšmė
Nors daug istorikų iki šiol buvo atsargūs priimti rašytinius pasakojimus kaip vienintelį įrodymą, Džeinės palaikų teismo medicinos požymiai suteikė pirmą fizinį patvirtinimą, kad kanibalizmas išties vyko tą žiemą. Tai ne tik patvirtina kai kuriuos rašytinius liudijimus, bet ir leidžia geriau suprasti ekstremalią situaciją, kurioje atsidūrė kolonistai.
Vis dėlto svarbu pažymėti, kad kanibalizmo atvejai, nors ir dokumentuoti, greičiausiai nebuvo bendrinė praktika visiems kolonistams – tai buvo kraštutinė, išgyvenimo motyvuota reakcija. Švietėjiški ir etiniai aspektai verčia istorikus atsargiai vertinti tiek rašytinius, tiek archeologinius duomenis ir vengti sensacijos, kai aiškinami tokie jautrūs įvykiai.
Išvados
Džeimstauno „bado metas“ 1609–1610 m. yra sudėtingas istorinis įvykis, kuriame susikertant keliems veiksniams įvyko didžiulis žmogaus nuostolis. Archeologiniai ir teismo medicinos duomenys apie Džeinę suteikia svarbų įrodymą, kad ekstremalios sąlygos paskatino kai kuriuos kolonistus imtis kanibalizmo; kartu tai parodo, kaip svarbu derinti rašytinius šaltinius su materialinėmis liekanomis, norint kuo tiksliau atkurti praeities įvykius.
Rekonstruoti Džeimstauno namai
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo badavimo laikas Džeimstaune?
A: Bado metas Džeimstaune, Virdžinijos kolonijoje, buvo bado laikotarpis 1609-1610 m. žiemą. Per tą laiką mirė visi, išskyrus 60 iš 500 kolonistų.
K: Kas lėmė, kad tuo metu trūko maisto?
A: Dėl lietaus ir vandens trūkumo vasarą buvo sužlugdyta žemės ūkio gamyba, o kolonistų geriamas vanduo buvo sūrus ir tinkamas gerti tik pusę metų.
K: Ką žmonės šiuo laikotarpiu ėmė valgyti?
A: Remiantis istoriniais duomenimis, žiemą žmonės valgė šunis, gyvates, kates, žiurkes, arklius, knygas ir batų odą. Taip pat yra duomenų apie bent vieną kanibalizmo atvejį.
Klausimas: Kas buvo Džeinė ir kas jai nutiko?
A: Džeinė buvo paauglė (apie 1595-1609 m.), ant kurios palaikų matyti skerdimo (pjaustymo maistui) požymių. Ištyrus Džeinės blauzdos kaulą nustatyta, kad mirties metu jai tikriausiai buvo 14 metų. Beveik neabejotina, kad Džeinė buvo iškelta iš kapo prieš ją paskerdžiant ir suvalgant; ji nebuvo nužudyta.
Klausimas: Kur buvo rasti Džeinės palaikai?
A: Džeinės palaikai buvo rasti apie 2,5 pėdos (0,8 m) gylyje šiukšlių duobėje 1608 m. pastatyto pastato rūsyje Džeimso forto teritorijoje.
K: Iš kur šiuolaikiniai istorikai žino, kad šiuo laikotarpiu būta kanibalizmo atvejų?
A: Šiuolaikiniai istorikai nenoriai tiki šiais pasakojimais be kitų įrodymų; tačiau teismo medicinos ekspertizės duomenys patvirtina, kad kanibalizmas šiuo laikotarpiu tikrai egzistavo, kaip nustatyta dėl Džeinės palaikų, kurie buvo aptikti šiukšlių duobėje Džeimso forto teritorijoje.
Ieškoti