Stokholmo kraujo liejimas (šved. Stockholms blodbad) arba Švedijos žudynės (1520 m. lapkričio 8–9 d.) – tai po Danijos karaliaus Kristiano II (1481–1559) įsiveržimo į Švediją įvykdytos masinės represijos ir egzekucijos prieš švedų kilminguosius, dvasininkus ir miesto valdininkus. Šis įvykis tapo vienu svarbiausių posūkių, paskatinusių Švedijos pasitraukimą iš Kalmaro unijos ir ilgalaikį priešiškumą Danijai.

Kontekstas

Danija, Norvegija ir Švedija oficialiai priklausė Kalmaro unijai, tačiau XVIII–XVI a. pradžioje Švedijoje augo pasipriešinimas danų įtakai. Konkuravo dvi pagrindinės jėgos: unijos šalininkai (dažnai remiami Danijos monarcho) ir nepriklausomybės šalininkai, kurių centre stovėjo Steno Sturės (Sten Sture) šalininkai. 1520 m. Kristianas II su kariuomene įsiveržė į Švediją; mūšyje žuvo Švedijos regentas Stenas Sturė Jaunesnysis (Sten Sture the Younger). Kristianas II ilgą laiką (apie keturis mėnesius) apgulė Stokholmą ir galiausiai miestą užėmė.

Įvykiai Stokholme ir teismai

Pasiėmęs miestą Kristianas II pasiskelbė karaliumi ir surengė viešus teismus bei egzekucijas, kurias motyvavo kaltinimais erezija. Pagal oficialią versiją, kaltinimai kilo dėl to, kad dauguma Švedijos parlamento ir miestų atstovų buvo pareikalavę nuversti arkivyskupą — Gustavą Trolę — ir pakeitė jį vietiniais politikais. Arkivyskupo interesus gynęs Kristianas ir Trolle panaudojo inkvizicinius kaltinimus kaip priemonę susidoroti su politiniais priešininkais.

Per reprisas buvo įvykdyta apie 82 vadovaujančių švedų egzekucijų (skaičiai šaltiniuose truputį skiriasi), žudynių aukos buvo kilmingieji, miesto veikėjai, kariuomenės vadai ir dvasininkai. Dalis įvykių vyko per kelias dienas 1520 m. lapkričio pradžioje; kai kurie šaltiniai mini platesnį areštų ir riaušių spektrą. Nukirto galvą daugybei asmenų, o Sturės Jaunesniojo kūnas buvo iškastas iš kapo ir sudegintas ant laužo kaip eretikui priskiriamam. Dėl šių veiksmų Kristianas II netrukus pelnė pravardę „Kristianas tironas“.

Pasekmės

  • Žudynės stipriai supykdė Švedijos visuomenę ir suvienijo prieš Daniją nusiteikusią partiją;
  • įvykiai paskatino plataus masto sukilimą, kuriam vadovavo kunigaikštis Gustav Vasa; jo vadovaujama jėga 1523 m. išstūmė danų pajėgas ir padėjo nutraukti Kalmaro uniją;
  • Kristianas II reputacija Europoje smarkiai nukentėjo, o 1523 m. jis pats buvo nuverstas Danijoje;< /li>
  • Istorinė atmintis apie Stokholmo kraujo liejimą ilgainiui tapo svarbi švedų tautinio identiteto ir nepriklausomybės mito dalimi.

Istorinis vertinimas

Daugelis istorikų laiko Stokholmo kraujo liejimą politiniu susidorojimu, kuriam suteiktas religinis pretensas. Teismai buvo greiti ir dažnai formalūs, o kaltinimai eretikams daugeliu atvejų buvo priemonė išnaikinti politinius priešininkus. Nors tikslių aukų skaičius skiriasi priklausomai nuo šaltinių, įvykis neabejotinai turėjo stiprų poveikį Švedijos politinei raidai — jis paskatino konsoliduotą pasipriešinimą ir galutinį atsiskyrimą nuo Danijos dominavimo.

Stokholmo kraujo liejimas yra itin svarbus Šiaurės Europos istorijos epizodas — jis rodo, kaip religijos ir teisės motyvai galėjo būti panaudoti politiniams tikslams ir kaip tokie represiniai veiksmai dažnai atgalines pasekmes patiria pačius jų iniciatorius.