1764 m. spalio 23 d. įvyko Buksaro mūšis tarp britų Rytų Indijos kompanijos pajėgų, vadovaujamų Hektoro Munro, ir jungtinės Mogolų valdovų armijos.
Mogolų pajėgos buvo sudarytos iš 2 kunigaikštysčių valstybių, kurių valdovai buvo Mir Kasimas, Bengalijos navabas, ir Mogolų karalius Šachas Alamas II.
Mūšis prie Buksaro, tuo metu priklaususio Bengalijos teritorijai, miesto ant Gango upės kranto, maždaug 130 km į vakarus nuo Patnos, buvo lemiama Britų Rytų Indijos kompanijos pergalė.
Jungtinėse Mogolų pajėgose buvo apie 40 000 vyrų, o Monroe pajėgose - apie 10 000 vyrų, iš kurių 7 000 buvo reguliariosios britų kariuomenės kariai, komandiruoti į Rytų Indijos bendrovę. Mūšio ataskaitose teigiama, kad pagrindinė pralaimėjimo priežastis buvo įvairių Mogolų pajėgų veiksmų koordinavimo stoka.
Priežastys ir priešistorė
Konfliktas kilo dėl sudėtingų politinių ir ekonominių priežasčių: Rytų Indijos kompanija siekė išsaugoti ir išplėsti savo prekybines privilegijas bei pajamų šaltinius Bengalijoje, tuo tarpu vietos valdovai, ypač Mir Kasimas, reagavo į kompanijos įtaką ir paniekinamas prekybos nuostatas. Be to, į šį sąjunginį frontą įsijungė ir kitos regioninės jėgos, kurios siekė apsaugoti savo interesus prieš kompanijos ekspansiją.
Mūšio eiga
Prieš pat mūšį abi pusės išsidėstė netoli Buksaro. Britų kariuomenė, vadovaujama Hektoro Munro, buvo geriau aprūpinta artilerija ir disciplinuota pėstininkų linija, kuri efektyviai atlaikė priešo smūgius. Jungtinėse Mogolų pajėgose susidūrė koordinacijos problemos: skirtingų vadų nesutarimai, skirtinga taktika ir logistikos trūkumai ribojo jų veiksmingumą. Dėl to, nepaisant skaičiaus pranašumo, Mogolų armija nesugebėjo išlaikyti fronto vieningos ir patyrė pralaimėjimą.
Konkrečiai, britų artilerija ir disciplinuotos pėstininkų grupės įspūdingai panaudojo ugnies pranašumą, o kavalerijos veiksmų koordinacija tarp Mogolų vadų nebuvo pakankama, kad pramuštų britų gynybą. Po pralaimėjimo daugeliui sąjungininkų jėgų teko trauktis arba jas perskaitmeninti, o tai dar labiau sutrikdė jų galimybes atsigauti.
Pasekmės ir reikšmė
Buksaro mūšio pergalė turėjo didelį politinį ir ekonominį poveikį. Ji ženkliai sumažino Mogolų ir regioninių valdų galią ir atvėrė kelią Rytų Indijos kompanijai tapti pagrindine regiono politine jėga. Po mūšio kompanija įtvirtino savo dominavimą Bengalijoje: Mir Kasimas buvo nuverstas, o kiti regioniniai valdovai privalėjo sudaryti palankias taikos ir kompensacijų sutartis.
Netolimoje ateityje, 1765 m., buvo sudarytas Allahabado (Allāhābād) susitarimas, pagal kurį Mogolų imperatorius ir kai kurie vietos valdovai pripažino kompanijos įtaką ir ekonomiškai bei administraciniu požiūriu palengvino jos kontrolę Bengalijos, Biharo ir Orisos pajamų rinkimo srityse. Šie sprendimai tapo vienu iš kertinių momentų, leidusių Rytų Indijos kompanijai pereiti nuo prekybinės kompanijos statuso prie faktinės valstybinės valdžios veikimo Indijoje.
Istorinis kontekstas
Buksaro mūšis yra dažnai minimas kaip lūžio taškas, kuris paspartino Mogolų imperijos silpnėjimą ir leido Europos kolonijinei galiai įsitvirtinti Pietų Azijoje. Nors mūšio aprašymai ir skaičiai gali skirtis priklausomai nuo šaltinių, jo reikšmė politinei realybei regione yra neabejotina: po pergalės kompanija įgijo tiek tiesioginę valdžią, tiek pajamų instrumentus, reikalingus ilgalaikei ekspansijai ir konsolidacijai.
Santrauka
Buksaro mūšis (1764) buvo lemiamas įvykis, kuriame britų Rytų Indijos kompanija, nepaisant skaičiaus trūkumo, palaužė didesnę, bet nesuderintą Mogolų ir regioninių valdų koaliciją. Ši pergalė padėjo kompanijai įsitvirtinti Bengalijoje ir tapti pagrindine regiono politine jėga, o tolesni susitarimai ir administraciniai sprendimai įtvirtino jos vaidmenį rinkti mokesčius ir valdyti teritorijas.