Bengalijos navahai (kartais vadinami Bengalijos ir Orisos navahais arba nizamais) buvo Bengalijos ir Orisos provincijų musulmonų valdovai, kurie XVIII a. susiformavo kaip regioninė Mughalų imperijos padalinio elito valdžia. 1717 m. prasideda naujas laikotarpis, kai Muršidabado mieste sutvirtėjo vietinė valdinė galia ir išryškėjo savarankiškas navabų valdymas—tai laikoma Bengalijos navahų epochos pradžia. Bengalija tuo metu buvo viena turtingiausių Šiaurės Indijos provincijų, svarbi tiek žemės ūkio pajamomis, tiek tarptautinei prekybai.
Valdovai ir svarbūs etapai
Tarp žymiausių navabų buvo Muršid Quli Khan (pirmasis efektyvus navabas XVIII a. pradžioje), Alivardis Chanas (valdė 1740–1756) ir jo anūkas Siradžą ud-Daulachas, kuriam 1757 m. įvyko lemiamas pralaimėjimas. Siradžą ud-Daulachą priešo jėgoms Plassey mūšyje išdavė Mir Džafaras, vietos karo vadas, ir taip prasidėjo britų politinė ir karinė įtaka regione. Po Plassey mūšio britų Rytų Indijos kompanija ėmė aktyviau kištis į Bengalijos vidaus reikalus ir ėmė formuoti savo marionetinius valdinius (pvz., Mir Džafarą ir vėliau Mir Qasimą), pakeisdama tradicinę valdžios hierarchiją.
Britų įsigalėjimas ir "dviguba valdžia"
Po Buxaro mūšio (1764) ir tolesnių derybų 1765 m. kompanijai buvo suteiktos pajamų surinkimo teisės Bengalijoje (diwani), kas iš esmės pakeitė valdžios pusiausvyrą. 1765 m. taikyta vadinamoji "dvigubos valdžios" sistema: navahai valdė britų vardu, tai reiškė, kad formaliai navabas išlaikė savo titulą ir tam tikras teises, bet realią ekonominę galią ir politinę kontrolę turėjo Rytų Indijos kompanija. Ši sistema padarė navabus priklausomus nuo britų ir apribojo jų suverenitetą.
Administraciniai pakeitimai ir galutinė praradimo fazė
1772 m. britų administracija ėmėsi reformuoti Bengalijos valdymą: praktiką perkėlė į savo rankas, paskyrė savo pareigūnus ir centralizavo administraciją. Vėlesniais dešimtmečiais—ypač po 1793 m. Cornwalio (Lord Cornwallis) reformų ir Permanent Settlement—navabų politiškai‑administracinė galia dar labiau susilpnėjo. 1793 m., kai iš navabų buvo atimta nizamato (gubernatoriaus) teisė ir sustiprintos kompanijos funkcijos, navabai faktiškai liko tik kaip ceremoniniai valdovai arba britų Rytų Indijos kompanijos rėmėjai/pensininkai—jie gaudavo išmokas, bet neturėjo realios valdžios.
Paskutiniai navabai ir paveldas
Nors titulai išliko, Bengalijos navabų politinė reikšmė smuko, o teritoriniai ir ekonominiai ištekliai pateko į britų kontrolę. Paskutinis Bengalijos navabas Mansuras Ali Chanas (Mansur Ali Khan) 1880 m. lapkričio 1 d. abdikavo savo vyresniojo sūnaus Hasano Ali Mirzos naudai. Nors kataloniškai navabų dinastija ir toliau egzistavo kaip tituliniai šeimos galvos Muršidabade, jų autonomija buvo praktiškai panaikinta. Bengalijos navabų istorija yra svarbi analizei, kaip regioniniai valdovai buvo integruoti į kolonijinę sistemos struktūrą ir kaip britų ekonominė bei karinė galia pakeitė pietų Azijos politinį žemėlapį.
Trumpas poveikio apibendrinimas:
- Bengalijos navabai susiformavo kaip regioniniai valdovai, turintys kultūrinę ir ekonominę reikšmę XVIII a. pradžioje.
- Plassey mūšis (1757) ir Mir Džafaro veiksmai pažymėjo britų įsigalėjimo pradžią Bengalijoje.
- 1765 m. suteiktos diwani teisės ir vėlesnės administracinės reformos iš esmės perdavė realią valdžią britams.
- 1793 m. reformos bei ilgalaikė kompanijos politika mažino navabų savarankiškumą; jie tapo ceremoniniais valdovais arba pensininkais.
Ši tema apima ir platesnes temas: Mughalų imperijos silpnėjimą, regioninę valdymo dinamiką, britų kolonijinę politiką ir ekonominį išnaudojimą, todėl nagrinėjant Bengalijos navabų epochą verta atsižvelgti ir į socialinius bei ekonominius pokyčius, susijusius su žemės valdymu, prekyba ir administracine pertvarka.