Popiežiškosios valstybės – apibrėžimas, istorija ir teritorija

Popiežiškosios valstybės, oficialiai Bažnyčios valstybė (it. Stato della Chiesa, italų k: [ˈstato della ˈkjɛːza]; lotyniškai: Status Ecclesiasticus; taip pat Dicio Pontificia), buvo kelios teritorijos Italijos pusiasalyje, kurias nuo VIII a. iki 1870 m. tiesiogiai valdė popiežius.

Iki 1861 m. didžiąją dalį Popiežiškųjų valstybių teritorijos užkariavo Italijos karalystė. 1870 m. popiežius neteko Lacijaus ir Romos, o fiziškai neturėjo jokios teritorijos, išskyrus Vatikaną.

Istorija ir susikūrimas

Popiežiškosios valstybės susiformavo VIII a. pradžioje, kai frankų valdovas Pepinas Mažasis (Pepin le Bref) 754–756 m. savo dovana (vadinama Pepino dovana) perdavė Romos popiežiui žemes, atimtų iš lankydininkų. Šis aktas suteikė popiežiui ne tik dvasinę, bet ir pasaulietinę valdžią. Laikui bėgant teritorija plėtėsi ir nyko — jos ribos buvo kintančios priklausomai nuo politinių sąlygų, karų ir sutarčių.

Viduramžiais popiežiaus valdžia formaliai sujungė dvasinę ir laikinąją galią: popiežiai skyrė kunigus, tvarkė bažnytinius reikalus, bet taip pat ėmėsi administracijos, teisingumo ir mokesčių rinkimo savo teritorijose. 800 m. Karolis Didysis pagerbė popiežių, o vėlesniais amžiais Santykiai su Šventąja Romos imperija ir kitomis jėgomis dažnai lėmė Popiežiškųjų valstybių padėtį.

Teritorija ir administracija

Popiežiškosios valstybės apėmė centrinę Italiją. Per skirtingus laikotarpius į jas dažniausiai įėjo:

• Lacijas (Lazio), kuriame yra ir Roma;
• Umbrija;
• Markės (Marche);
• Romanija (Romagna) ir dalys Emilijos;
• kai kurių laikotarpių – miestai ir teritorijos aplink Raveną, Ankoną, Ferrarą ir kt.

Administracine prasme popiežiai skyrė gubernatorius arba legatus (legati) valdyti atskiras provincijas. Buvo organizuota savo teismų sistema, rinkimų, muitų ir pašto sistema; Popiežiškosios valstybės taip pat kaldino pinigus ir turėjo savą karinę struktūrą.

Kultūra ir reikšmė

Per ilgus šimtmečius popiežiai buvo vieni svarbiausių Europos kultūros rėmėjų. Jie remė meno, architektūros ir mokslų vystymąsi — užsakė dažnai įspūdingus statinius, freskas ir kitus meno kūrinius (pvz., renesanso laikotarpio meistrų darbai Romoje). Popiežiai taip pat turėjo įtaką švietimui bei mokyklų ir universitetų vystymuisi Italijoje.

Nuosmukis ir pabaiga

Popiežiškųjų valstybių įtaka ėmė silpti po Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų: Napoleono okupacijų laikotarpiu (1798–1814) popiežiškos institucijos buvo smarkiai suardyti, tačiau po Vienos kongreso 1815 m. dalis teritorijų buvo atkurta. XIX a. kraštovaizdį pakeitė italų nacionalizmo (Risorgimento) kilimas.

Italijos karalystės susikūrimas 1861 m. ir jos tolimesnė teritorinė plėtra lėmė, kad popiežiai palaipsniui prarado didžiąją dalį žemių. Galutinis smūgis buvo 1870 m. rugsėjo 20 d., kai Lietuvos istorijose žymimas įvykis (Romos prijungimas prie Italijos) — Italijos kareiviai įsiveržė į Romą per Porta Pia, ir miestas buvo inkorporuotas į Italijos karalystę. Nuo to laiko popiežius praktiškai neteko pasaulietinės valstybės, o klausimas dėl popiežiaus politinio statuso, vadinamas Romos klausimu, liko neatgintas dešimtmečiams.

Vatikano atsiradimas ir paveldas

Nors popiežiai neteko didžiųjų teritorijų, 1929 m. Laterano sutartimis (sutarta su Italijos vyriausybe) buvo sukurta nepriklausoma Vatikanas (Vatikanas — Šventojo Sosto miestas-valstybė), kuri popiežiui suteikė suverenumą mažoje teritorijoje Romoje. Taip buvo išspręstas Romos klausimas ir oficialiai pripažintas popiežiaus politinis statusas, nors jis nuo šiol buvo ribotas palyginti su buvusiomis Popiežiškosiomis valstybėmis.

Popiežiškosios valstybės paliko didžiulį kultūrinį ir istorijos palikimą: jų valdymo paveldas matomas Romos ir kitų centrų architektūroje, meno kolekcijose bei bažnytinėse institucijose. Istorinė apimtis ir politinė reikšmė padarė jas vienu svarbiausių Viduržemio regiono politinių darinčių per viduramžius ir modernius amžius.

Paieška pagal raidę