Italijos susivienijimas (it. Unità d'Italia), dar vadinamas Risorgimento (liet. Atgimimas), reiškia Italijos judėjimą, kuris XIX a. suvienijo Italijos valstybes. Judėjimas prasidėjo 1815 m. Vienos kongrese. Jis baigėsi 1871 m., kai Pjemonto premjero grafo Kavūro ir Italijos nacionalinio didvyrio Džiuzepės Garibaldžio, suvienijusio pietų šalis, pastangomis Roma tapo Italijos karalystės sostine. Tai leido karaliui Viktorui Emanueliui tapti pirmuoju Italijos karaliumi.

Istorinė pradžia ir politinė padėtis

Nuo Napoleono laikų iki XIX a. vidurio Italija buvo suskaidyta į kelias valstybes: Pjemontas-Sardinija (su Turinu kaip centru), Lombardija-Venecija (Austrijos įtakoje), Popiežiaus valstybė, Dvejos Sicilijos karalystė (Pietų Italija ir Sicilija) bei keli smulkesni daliniai kunigaikščiai ir kunigaikštystės. Po 1815 m. Vienos kongreso dauguma šių valstybių grįžo prie konservatyvios ir restauracinės politikos, kas skatino nepriklausomybės ir nacionalinio susivienijimo idėjas.

Pagrindiniai veikėjai ir idėjos

Risorgimento suvienijo skirtingas politines jėgas ir vizijas:

  • G. Mazzini – ideologas ir kūrėjas, įkūręs slaptą organizaciją „Jaunoji Italija“ (Giovine Italia). Jis propagavo respublikoninę, demokratinę Italijos vienybę „iš apačios“.
  • Džiuzepė Garibaldi – karinis lyderis ir liaudies didvyris, žinomas dėl savanorių vadovavimo (pvz., „Tūkstančio ekspedicija“) ir už drąsias kampanijas pietuose.
  • Grafas Kavouras (Kavūras) – Pjemonto–Sardinijos premjeras ir diplomatas, kuris siekė vieningos Italijos per religinį ir diplomatą „realpolitik“ bei valstybinių reformų stiprinimą; jis buvo monarchinis liberalas, norėjęs suvienyti Italiją po Sardinijos karūna.
  • Karalius Viktor Emanuelis II – Sardinijos monarchas, vėliau paskelbtas pirmuoju suvienytos Italijos karaliumi.

Svarbūs karai ir įvykiai (1815–1871)

  • 1820–1830 m. – kelios sukilimų bangos ir slaptos organizacijos (pvz., karbonarai) bandė pakeisti valdžią, tačiau dauguma sukilimų buvo numalšinti.
  • 1848–1849 m. revoliucijos – vadinamos Pirmuoju Italijos Nepriklausomybės karu. Daugelis Italijos valstybių patyrė revoliucijas; Pjemontas kovojo su Austrija, bet galiausiai buvo pralaimėta ir sukilimai dažnai žlugo. 1849 m. buvo paskelbta Romos Respublika (Mazzini dalyvavo jos kūrime), bet ji greitai žlugo dėl užsienio intervencijų.
  • 1859 m. Antrasis nepriklausomybės karas – iniciavo Pjemontas-Sardinija kartu su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu III prieš Austriją. Po mūšių prie Magenta ir Solferino Lombardija atiteko Sardinijai, nors Venetas liko Austrijos rankose.
  • 1860 m. Garibaldi ekspedicija („Tūkstantukas“) – Garibaldi ir jo savanoriai išsilaipino Sicilijoje ir per trumpą laiką užėmė Siciliją bei Neapolį. Per referendumus pietų valstybės prisijungė prie Pjemonto.
  • 1861 m. – oficialiai paskelbta Italijos karalystė (Regno d'Italia), kur karaliumi tapo Viktoras Emanuelis II. Tačiau Venetas ir Roma tuo metu dar nebuvo prijungti.
  • 1866 m. Trečiasis nepriklausomybės karas – Italija, susijungusi su Prūsija prieš Austriją (Prūsijos ir Austrijos karas), gavo Venetą po Austrijos pralaimėjimo.
  • 1870 m. Romos užėmimas – Prancūzijos su karinėmis pajėgomis tarnaujanti apsauga Popiežiaus valstybėje panaikinta dėl Prancūzijos pralaimėjimo Prūsijai; Italų kariai įžengė į Romą (Breccia di Porta Pia) ir 1871 m. Roma paskelbta sostine.

Diplomatija, reformos ir vidiniai pokyčiai

Kavūro politika apjungė ekonomines reformas (bankų, geležinkelių plėtra, muitų politika), stiprinimą kariuomenės ir aktyvią diplomatiją. Jis suprato, kad Italijos vienybė bus pasiekta per paktus su didžiosiomis galybėmis ir karinius veiksmus, o ne vien tik revoliucijomis. Garibaldi, priešingai, pasikliaudavo kariniais žygiais ir liaudies palaikymu; Mazzini gi siekė respublikos ir socialinių permainų.

Pasekmės ir reikšmė

Italijos susivienijimas turėjo ilgalaikes politines ir socialines pasekmes:

  • Politinis: susikūrė vieninga Italijos valstybė, bet išliko stiprūs regioniniai skirtumai tarp šiaurės ir pietų.
  • Religinis: „popiežiaus klausimas“ – Popiežius prarado pasaulietinę valdžią, kas sukėlė ilgalaikį konfliktą tarp italų valstybės ir Katalikų bažnyčios; galutinį susitarimą atnešė tik 1929 m. Laterane.
  • Socialinis-ekonominis: šiaurė sparčiai industrializavosi, o pietuose išliko žemdirbystės ir skurdo problemos; tai prisidėjo prie didelės imigracijos iš Italijos į užsienį vėliau XIX–XX a.
  • Kultūrinis ir tautinis: susiformavo moderni italų tauta, padidėjo nacionalinis savimonės jausmas, kalbos standartizacija ir nacionalinės institucijos.

Apibendrinant, Risorgimento yra tiek politinis procesas, tiek kultūrinis judėjimas, kuriame susipynė revoliucinės idėjos, karinė jėga ir diplomatija. Nors vienybė buvo pasiekta, daugelis socialinių ir ekonominių iššūkių liko spręstini dar ilgą laiką po 1871 metų.