Paprastoji saulėgrąža

Aprašymas

Išoriniai žiedlapius turintys žiedynai yra sterilūs ir gali būti geltoni, raudoni, oranžiniai ar kitų spalvų. Apskritos galvutės viduje esantys žiedynai vadinami diskiniais žiedynais, kurie subręsta į sėklas.

Saulėgrąžų žiedlapiai saulėgrąžų kekėje visuomet yra spiralės formos. Paprastai kiekvienas žiedlapis yra orientuotas į kitą maždaug auksiniu kampu, t. y. 137,5° kampu, ir taip susidaro tarpusavyje susijusių spiralių raštas, kuriame kairiųjų ir dešiniųjų spiralių skaičius yra vienas po kito einantys Fibonačio skaičiai. Paprastai viena kryptimi yra 34 spiralės, kita - 55; labai didelėje saulėgrąžoje viena kryptimi gali būti 89 spiralės, kita - 144 spiralės.

Saulėgrąžos paprastai užauga iki 1,5-3,5 m aukščio. Gineso rekordų knygoje patvirtinta aukščiausia saulėgrąža yra 9,17 m (2014 m., Vokietija). XVI a. Europoje rekordas jau buvo 7,3 m (24 pėdos, Ispanija). Dauguma veislių yra H. annuus variantai, tačiau keturios kitos rūšys (visos daugiametės) taip pat yra prijaukintos. Tarp jų yra H. tuberosus - topinambų artišokas, kuris išaugina valgomus gumbus.

Galvos žiedynai, kurių spiralės yra 34 ir 55 aplink išorę


Saulėgrąžų laukas Ispanijoje.

Kaip maistas

Saulėgrąžų "sveikos sėklos" (vaisiai) parduodamos kaip užkandžiai, paskrudintos orkaitėje, su druska arba be jos. Saulėgrąžos gali būti perdirbamos į žemės riešutų sviesto alternatyvą - "Sunbutter". Vokietijoje jie maišomi su ruginiais miltais, kad būtų iškepta Sonnenblumenkernbrot (pažodžiui: saulėgrąžų duona su visomis sėklomis), kuri gana populiari vokiškai kalbančioje Europoje. Taip pat parduodamas kaip maistas paukščiams ir gali būti tiesiogiai naudojamas gaminant maistą ir salotas. Iš sėklų išgaunamas saulėgrąžų aliejus naudojamas maistui ruošti, kaip aliejus nešiklis, margarinui ir biodyzelinui gaminti, nes yra pigesnis už alyvuogių aliejų. Yra įvairių saulėgrąžų veislių su skirtinga riebalų rūgščių sudėtimi; kai kurių "aukšto oleino" rūšių aliejuje yra daugiau sveikų mononesočiųjų riebalų nei alyvuogių aliejuje.

Po sėklų perdirbimo į aliejų likusios išspaudos naudojamos kaip pašaras gyvuliams. Kai kurių neseniai išvestų veislių galvutės yra nusvirusios. Šios veislės yra mažiau patrauklios sodininkams, auginantiems gėles kaip dekoratyvinius augalus, tačiau patrauklios ūkininkams, nes sumažina paukščių daromą žalą ir nuostolius dėl kai kurių augalų ligų. Saulėgrąžos taip pat gamina lateksą ir yra eksperimentų, kuriais siekiama pagerinti jų tinkamumą kaip alternatyvaus augalo hipoalerginio kaučiuko gamybai, objektas. Tradiciškai kelios Amerikos indėnų grupės sodino saulėgrąžas šiauriniuose savo sodų pakraščiuose kaip "ketvirtąją seserį" prie geriau žinomo trijų seserų derinio - kukurūzų, pupelių ir moliūgų [9]. vienmetės rūšys dažnai sodinamos dėl jų alelopatinių savybių.^[] Tačiau komerciniams ūkininkams, auginantiems prekinius augalus, saulėgrąžos, kaip ir bet kuris kitas nepageidaujamas augalas, dažnai laikomos piktžolėmis. Ypač JAV vidurio vakaruose laukinės (daugiametės) rūšys dažnai aptinkamos kukurūzų ir sojų laukuose ir gali turėti neigiamos įtakos derliui. Saulėgrąžos taip pat gali būti naudojamos toksiškoms medžiagoms, pavyzdžiui, švinui, arsenui ir uranui, iš dirvožemio išgauti. Jos buvo naudojamos uranui, ceziui-137 ir stronciui-90 pašalinti iš dirvožemio po Černobylio katastrofos (žr. fitoremediacija).