Ludwigas van Beethovenas — Simfonija Nr. 6 F-dur, op. 68 „Pastoralė“

Ludwigas van Beethovenas — Simfonija Nr.6 „Pastoralė“: gamtos vaizdai ir emocijos per penkias dalis — nuo ramybės iki audros, klasikinė poetika ir dramatiška muzika.

Ludwigo van Beethoveno simfonija Nr. 6 F-dur, op. 68 (Pastoralė) — vienas žymiausių kompozitoriaus programinių kūrinių. Simfonijos eskizus Beethovenas pradėjo rengti apie 1806 m., o galutinę partitūrą užbaigė 1808 m. Heiligenštato kaime, į šiaurės vakarus nuo Vienos, Austrijoje. Pirmasis viešas atlikimas įvyko 1808 m. gruodžio 22 d. Theater an der Wien — tame pačiame ilgame koncerte, kuriame buvo skambintos ir kitos to laikotarpio Beethoveno kompozicijos (tarp jų Simfonija Nr. 5 c-moll ir Choralinė fantazija). Šis vakaras dėl ilgo ir sudėtingo programos formato bei techninių sąlygų yra tapęs legendiniu muzikos istorijos įvykiu.

Struktūra ir tematika

Simfonija susideda iš penkių dalių, kurios netiesiogiai vaizduoja buvimą kaime ir gamtos pojūčius. Dalyjų tvarka ir trumpi pavadinimai (pagal kompozitoriaus pastabas) yra šie:

• Allegro ma non troppo — „Džiaugsmingi jausmai atvykus į kaimą“: pirmoji dalis, kuri yra sonatos formos. Ji pasižymi ramia, šviesia nuotaika ir įžanginiais teminiais motyvais, perteikiančiais kompozitoriaus jausmus atvykus į gamtą.
• Andante molto mosso — „Prie upelio“: tekantis, vaizdingas epizodas, kuriame dominuoja plastiškas ritmas ir sraunūs harmoniniai judesiai; Beethovenas partitūroje pažymėjo konkrečius paukščių balsus (naktigonė, putpelė, kukutis) ir jiems skirtus instrumentus.
• Allegro — „Valstiečių linksmybės“: scherzo tipo, gyvas kaimo šokių vaizdas; dalis prasideda linksmai, tačiau netikėtai nutrūksta, kai pasirodo lietaus pranašas.
• Allegro — „Audra“: trumpa, dramatinė audros scena, kurioje Beethovenas vaizduoja perkūniją, žaibus, stiprų vėją ir liūtį; orkestracija ir dinamika sukuria intensyvų, teatrališką efektą.
• Allegretto — „Ganytojo giesmė po audros“: ramus ir palaimingas finalas, kuriame grįžta ramybė, skamba padėka ir gamtos atgaivinimas.

Instrumentacija ir „paukščių ansamblis“

Beethovenas naudoja klasikinio laikotarpio orkestrą: fleitą, obojų, klarnetą, fagotus, ragus, trimitus, timpani ir styginių skyrių. Antrajame epizode kompozitorius tiesiogiai pažymi paukščių garsus: naktigonę atlikti skirta fleitai, putpelę — obojui, kukutį — klarnetui. Šis konkretus natūralizmo elementas pabrėžia simfonijos programinį charakterį ir gamtos imituojamą pobūdį.

Koncepcija ir reikšmė

„Pastoralė“ yra vienas iš ankstyvųjų didžiųjų Beethoveno „vidurio“ laikotarpio kūrinių ir stilistiškai kontrastuoja su tuo pačiu metu kurtąja dramatiškąja Simfonija Nr. 5. Nors simfonija perteikia konkrečius gamtos vaizdus, pats kompozitorius pabrėžė, kad kūrinys yra daugiau jausmų išraiška nei tikslus gamtos piešinys — kitaip tariant, tai muzikos subjektyvus gamtos pojūčio atspindys.

Atlikimas ir populiarumas

Tipinis simfonijos atlikimo trukmė svyruoja apie 35–45 minutes, priklausomai nuo tempa. „Pastoralė“ yra viena populiariausių Beethoveno simfonijų: dažnai skamba koncertų programose, yra įrašoma ir adaptuojama įvairiems ansambliams. Jos vaizdingumas ir emocinis artimumas klausytojui padaro kūrinį lengvai suprantamu ir mylimu net ir tiems, kurie mažai žino klasiką.

Simfonija Nr. 6 išlieka reikšmingu pavyzdžiu, kaip XIX a. pradžios kompozitoriai galėjo derinti formos griežtumą su programine, vaizdine muzika — taip atsirado daugelyje vėlesnių romantinių kūrinių matomų motyvų ir technikų.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Simfonija Nr. 6 F-dur, op. 68 (Pastoralė)?

K: Kada Beethovenas pradėjo kurti simfonijos eskizus?

K: Kur buvo baigta simfonija?

K: Kiek dalių yra simfonijoje?

Klausimas: Kokia forma naudojama pirmoji dalis?

K: Kokią paukščių rūšį Beethovenas įvardija partitūroje?

K: Kaip Beethovenas ketvirtojoje dalyje vaizduoja perkūniją?

Paieška pagal raidę