Temzės barjeras

Geografija

Geografinė orų sistema

Londonas yra pažeidžiamas potvynių. Dėl žemo slėgio Atlanto vandenyne kilusi audros banga kartais slenka į rytus pro Škotijos šiaurę ir gali būti nunešta į seklius Šiaurės jūros vandenis. Audros potvynis nukreipiamas į Šiaurės jūrą, kuri siaurėja link Lamanšo sąsiaurio ir Temzės žiočių. Jei audros banga sutampa su pavasario potvyniu, Temzės žiotyse gali susidaryti pavojingai aukštas vandens lygis. Ši situacija kartu su Temzės žemupio srautais nurodo inžinieriams, kada naudoti užtvaras.

Kylantis vandens lygis

Laikui bėgant grėsmė didėjo dėl lėto, bet nuolatinio aukšto vandens lygio kilimo per šimtmečius (20 cm per 100 metų) ir lėto Didžiosios Britanijos pasvirimo (šiaurėje ir vakaruose aukštyn, o pietuose ir rytuose žemyn), kurį sukėlė poledinis atšilimas.

Istoriniai potvyniai

Per 1928 m. Temzės potvynį žuvo keturiolika žmonių, o po to, kai per 1953 m. Šiaurės jūros potvynį Jungtinėje Karalystėje žuvo 307 žmonės, šis klausimas tapo dar svarbesnis.

Ankstyvieji pasiūlymai dėl potvynių kontrolės sistemos sutrukdė tai, kad užtvaroje reikėjo didelės angos, pro kurią galėtų praplaukti laivai iš Londono dokų. Kai senesnes laivybos formas pakeitė konteinerių gabenimas ir buvo atidarytas naujas Tilberio uostas, tapo įmanoma įrengti mažesnę užtvarą, kurios kiekvienas iš keturių pagrindinių laivybos tarpatramių būtų tokio pat pločio, kaip ir Tower Bridge anga.

Operacija

Temzės užtvankos apsauga nuo potvynių uždaroma, kai prognozuojami dideli potvyniai Šiaurės jūroje ir didelis upės srautas ties potvynio riba ties Tedingtono užtvanka. Jei vandens lygis Londono centre gali viršyti 4,87 m (16,0 pėdų), tai yra paleidžiamoji priemonė.

Uždarymas prasideda likus maždaug 9 valandoms iki pavojingo potvynio, kai užtvanka pasiekia barjerą. Pranešimais duodami nurodymai sustabdyti upės eismą, uždaryti pagalbinius vartus ir įspėti kitus upės naudotojus. Be Temzės užtvankos, turi būti uždaryti ir mažesni vartai, esantys Temzės krantinėje. Sustabdžius upės laivybą ir uždarius visus vartus, galima uždaryti ir pačią Temzės užtvanką. Pirmiausia uždaromi mažesnieji vartai, paskui iš eilės - pagrindiniai laivybos ruožai. Vartai uždaromi tol, kol potvynis pasroviui nuo užtvankos nuslūgsta iki tokio pat lygio, kaip ir vandens lygis prieš srovę.

Po smarkaus lietaus į vakarus nuo Londono potvynio vanduo teka Temzės upe prieš srovę (prieš Londoną). Kadangi upė nuo Tedingtono užtvankos iki pat Londono yra potvynio ir atoslūgio upė, problema kyla tik per potvynį, nes potvynio vanduo negali nutekėti į jūrą. Nuo Tedingtono upė atsiveria į savo žiotis, o esant potvyniui ji gali priimti daug didesnį srautą, kuo toliau pasroviui.

Kai upės aukštupyje prasideda potvynis, uždarius vartus netrukus po potvynio, už užtvankos lieka didžiulis tuščias tūris, kuris gali veikti kaip rezervuaras, sulaikantis per Tedingtono užtvanką tekantį potvynio vandenį. Dauguma upės potvynių neužpildo šio tūrio per kelias potvynio valandas, kai užtvarą reikia uždaryti. Jei užtvankos nebūtų, potvynis užpildytų šį tūrį ir potvynio vanduo galėtų išsilieti per Londono upės krantus. Iki 2009 m. maždaug trečdalis užtvankų buvo uždarytos siekiant išvengti potvynių, kuriuos sukėlė smarkios liūtys į vakarus nuo Londono.

Požeminis tunelis tarp Temzės užtvankos atramų.

Uždarymai ir incidentai

Devintajame dešimtmetyje buvo uždarytos keturios, dešimtajame dešimtmetyje - 35, o per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį - 75. Uždarymų skaičius viršija numatytąjį ir sparčiai didėja.

1997 m. spalio 27 d. įvyko incidentas, galėjęs sukelti katastrofą Londonui. Per tirštą rūką plaukusi žemsiurbė "MV Sand Kite" atsitrenkė į vieną iš Temzės užtvankos prieplaukų. Laivui pradėjus grimzti, jis išmetė 3 300 tonų užpildų krovinį ir galiausiai nuskendo priekine dalimi ant vienų iš užtvankos vartų, kur gulėjo kelias dienas. Iš pradžių vartų nebuvo galima uždaryti, nes jie buvo padengti storu žvyro sluoksniu. Ilgalaikė problema buvo ta, kad dėl dilimo ant plokščiosios vartų pusės per anksti nubyrėjo dažai. Vienoje sąmatoje potvynio žalos, jei jis būtų įvykęs, kaina buvo apie 13 mlrd. svarų sterlingų. Laivas buvo iškeltas į krantą 1997 m. lapkričio viduryje.

2007 m. lapkričio 9 d. užtvanka buvo uždaryta du kartus po Šiaurės jūroje kilusios audros bangos, kuri buvo lyginama su 1953 m. kilusia audra. Didžiausias potvynių pavojus dėl potvynio kilo pakrantėje aukščiau Temzės užtvankos, kur vyko evakuacija, tačiau vėjai šiek tiek susilpnėjo, o Temzės užtvankoje 2007 m. lapkričio 9 d. audros potvynis ne visiškai sutapo su potvyniu.

Ateitis

Ši užtvara iš pradžių buvo sukurta siekiant apsaugoti Londoną nuo didelio potvynio. Apsaugos lygis apėmė ilgalaikius jūros ir sausumos lygio pokyčius, kaip tuo metu (~1970 m.) buvo suprantama. Nepaisant visuotinio atšilimo ir prognozuojamo didesnio jūros lygio kilimo tempo, naujausia analizė parodė, kad barjeras galėtų išsilaikyti maždaug iki 2060-2070 m.

2005 m. paskelbtame keturių autoritetingų mokslininkų tyrime siūloma Temzės užtvanką pakeisti ambicingesne 16 km (10 mylių) ilgio užtvara per Temzės žiotis nuo Sheerness (Kentas) iki Southend (Eseksas).