Wolfgang Köhlerio „Beždžionių mentalitetas“: šimpanzių įžvalga ir reikšmė

Wolfgang Köhlerio „Beždžionių mentalitetas“: šimpanzių įžvalgos, kognityvinės psichologijos ir etologijos įtaka — kaip šis 1925 m. darbas pakeitė mūsų supratimą apie protą.

Wolfgango Köhlerio knyga "The Mentality of Apes" ("Beždžionių mentalitetas") parašyta 1925 m. (vok. Der Aufbau der Intelligenz bei den Menschenaffen). Tai kertinis etologijos, kognityvinės psichologijos ir hominidinių beždžionių tyrimo darbas. Jame autorius, žymus geštalto psichologas, pateikė empirinį įrodymą, kad šimpanzės gali spręsti problemas ne vien tik per atsitiktinius bandymus ar kondicionavimą, bet ir įžvalgumo (angl. insight) — staigaus problemos suvokimo — pagalba. Šio darbo svarba buvo ta, kad jis parodė: bent jau šiuo aspektu nėra aiškios ir absoliučios ribos tarp žmonių ir jų artimiausių giminaičių. Köhleris taip pat žymėjo esminį posūkį kovoje tarp biheviorizmo ir kognityvinės psichologijos, kuri tęsėsi dar dešimtmečius. Köhlerio stebėjimai ir eksperimentai buvo atliekami su nelaisvėje laikomomis šimpanzėmis. Tik vėliau, šimtmečio pabaigoje, Jane Goodall pradėjo išsamiai tyrinėti šimpanzių elgseną laukinėje gamtoje.

Köhlerio eksperimentai ir pagrindinės išvados

Köhleris atliko sistemingus eksperimentus Kanarų salose (Tenerifėje) su keliais šimpanzėmis, skirtus ištirti, kaip jos sprendžia aiškiai suformuluotas problemas (pvz., pasiekti atokiai pakabintą maistą). Pagrindiniai metodai ir stebėjimai:

• Užduotys su atokiai pakabintu maistu: šimpanzės turėjo rasti būdų panaudoti dėžes, lazdas ar kitus objektus, kad pasiektų bananus.
• Staigus sprendimo atsiradimas: Köhleris aprašė elgesį, kai gyvūnas tiek kartų stebi situaciją, tarsi „išsprendžia“ užduotį staiga, o ne per daugybę atsitiktinių bandymų — tai jis vadino įžvalgumu.
• Kūrybiškas priemonių naudojimas: šimpanzės sugebėdavo sujungti lazdas arba užlipti ant krūvos dėžių, išrasti naujus būdus įveikti kliūtis ir pritaikyti ankstesnę patirtį naujose situacijose.

Ką Köhleris suprato kaip „įžvalgumą“?

Köhleris įžvalgumą apibūdino kaip problemos sprendimo momentą, kai organizmas staiga persiorientuoja ir suvokia tarpusavio ryšius tarp objektų, leidžiančius pasiekti tikslą. Tokiu būdu sprendimas nėra vien virtualus serijos atsitiktinių bandymų rezultatas, o reiškinys, kuriame dominuoja suvokimo organizacija — geštalto principai. Šis požiūris padėjo pabrėžti, kad kognityviniai procesai (perceptinės struktūros ir jų pertvarkymas) yra svarbūs elgesiui aiškinti.

Reikšmė psichologijai ir biologijai

• Metodologinė įtaka: Köhlerio darbai sudarė pagrindą lyginamajai psichologijai ir paskatino tyrinėti gyvūnų mąstymo procesus kaip realius kognityvinius reiškinius, o ne tik kondicionavimo modelio pasekmes.
• Diskurso pokytis: knyga buvo viena iš pagrindinių kliūčių griežtam behavioristiniam požiūriui, nes parodė, kad elgesio paaiškinimui reikia atsižvelgti į vidinius suvokimo ir problemų sprendimo mechanizmus.
• Įžvalga apie žmogaus ir primatų giminystę: Köhlerio rezultatai prisidėjo prie supratimo, kad kognityvinės savybės yra evoliucijos tęsinyje, o ne vien žmogaus monopolis.

Kritika, ribotumai ir vėlesni tyrimai

Nors Köhlerio darbai buvo revoliuciniai, jiems taip pat prikibo kritika:

• Nelaisvės sąlygos: eksperimentai vyko su nelaisvėje laikomomis šimpanzėmis, tad elgsena galėjo skirtis nuo laukinės gamtos sąlygų.
• Interpretacijos pavojus: kai kurie tyrėjai neretai perspėjo prieš antropomorfizavimą ir primygtinai ragino taikyti Morgano kanoną (interpetuoti elgesį kuo paprasčiau).
• Mėginių dydis ir įvairovė: Köhlerio stebėtos grupės nebuvo didelės, todėl rezultatų bendrinamumas turėjo būti patikrinamas platesniais tyrimais.

Vis dėlto vėlesni lauko tyrimai, ypač Jane Goodall ir kitų mokslininkų studijos laukinėje aplinkoje XX a. viduryje ir vėliau, patvirtino kai kurias Köhlerio išvadas — pavyzdžiui, įgūdį naudoti įrankius ir sudėtingą socialinę bei problemų sprendimo elgseną. Šiuolaikiniai tyrimai (kognityvinė etologija, neuroetologija) toliau nagrinėja, kaip gyvūnų nervų sistemos palaiko tokius kognityvinius procesus.

Paveldo apibendrinimas

Wolfgango Köhlerio „Beždžionių mentalitetas“ išlieka klasikiniu tekstu, svariai prisidėjusiu prie supratimo, kad kognityviniai gebėjimai — pažinimo, suvokimo ir problemų sprendimo mechanizmai — nėra vien žmogaus privilegija. Jo darbai paskatino diskusijas apie sąmonės, mąstymo ir elgesio santykį bei suteikė postūmį tyrinėti primatų mąstymą tiek laboratorijose, tiek gamtoje.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra "The Mentality of Apes"?

K: Ką Köhleris atrado savo knygoje?

K: Kodėl Köhlerio darbas buvo svarbus?

K: Kokia buvo Köhlerio darbo reikšmė kovoje tarp biheviorizmo ir kognityvinės psichologijos?

K: Kokius gyvūnus Köhleris tyrė savo stebėjimuose ir eksperimentuose?

K: Kas vėliau šiame šimtmetyje atliko šimpanzių elgesio gamtoje tyrimus?

K: Kuo skyrėsi Köhlerio ir Goodall tyrimai?

Paieška pagal raidę