Biheviorizmas: elgesio psichologija, kondicionavimas ir istorija
Biheviorizmas – tai psichologijos kryptis ir tyrimo metodas, kuris pabrėžia tik stebimą, išorinį elgesį. Bihevioristai daugiausia dėmesio skiria ryšiams tarp stimulų ir reakcijų, manydami, kad psichologiją reikia grindžiant eksperimentiniais, matuojamais duomenimis.
Pagrindinės idėjos
Biheviorizmas remiasi keliomis esminėmis prielaidomis:
- Stebimas elgesys yra pagrindinis tyrimo objektas – nematomos vidinės būsenos (pvz., subjektyvios mintys ar jausmai) nėra laikomos patikimais mokslo objektais, nors jos gali būti svarbios.
- Mokymasis – daugumos elgesio formų kilmė aiškinama per mokymosi mechanizmus, ypač per operantinį sąlygojimą ir klasikinius sąlyginius ryšius.
- Tabula rasa (tuščio lapo) idėja – bihevioristai dažnai neigė įgimtų, paveldimų elgesio polinkių svarbą, laikydami elgesį daugiausia įgytu. Šiai idėjai priešpastatoma evoliucinė psichologija.
Klasikinis sąlygojimas (Pavlovo indėlis)
Ivanas Pavlovas ištyrė klasikinį sąlygojimą naudodamas šunis: jiems buvo pateikiamas ne tik natūralus maisto dirginimas (nešiojantis seilėtekį), bet ir anksčiau neutraliuoju laikytas stimulius (pvz., garsas), kuris po kelių sutapimų su maistu pats sukeldavo seilėtekį. Ši procedūra parodė, kaip neutralus dirgiklis tampa sąlyginiu stimulu, sukeldamas sąlygine reakciją (CS → CR).
Operantinis sąlygojimas (Thorndike, Skinner)
Edwardas Thorndike'as tyrė mokymą per pasekmes naudodamas vadinamuosius sprendimų dėžes (puzzle box) ir suformulavo efekto dėsnius (law of effect) – elgesys, kurį seka malonios pasekmės, linkęs kartotis. Vėliau Johnas B. Watsonas ir ypač B. F. Skinneris išplėtojo šią idėją: Skinneris nagrinėjo elgesio formavimąsi naudojant teigiamą pastiprinimą (apdovanojimus) ir aptarė pastiprinimo grafikus bei plano reikšmę elgesio išlaikymui arba išnykimui.
Pagrindiniai tyrinėtojai
- C. Lloydas Morganas
- Ivanas Pavlovas
- Edwardas Thorndike'as
- Johnas B. Watsonas
- B. F. Skinneris
Biheviorizmo metodai
Biheviorizmas pirmenybę teikė eksperimentiniams metodams, stebint elgesį kontroliuojamomis sąlygomis, manipuliuojant stimulais ir vertinant reakcijas. Introspekcijos (saviapžiūros) metodai buvo atmesti arba menkinami, nes jie nebuvo laikomi objektyviais ir kartojamais.
Kritika ir istorinis vystymasis
Biheviorizmas sulaukė kritikos dėl vidinių procesų ignoravimo. Kritikai teigė, kad negalima pilnai paaiškinti sudėtingų elgesio formų, nepaisant proto būsenų, fiziologijos ir genetikos vaidmens. Bihevioristų požiūris, neigiantis paveldimumo ir instinktų svarbą, susidūrė su priešingomis idėjomis iš etologijos ir evoliucinės psichologijos.
20 amžiaus viduryje įtaką ėmė daryti kognityvinė psichologija – ji atkreipė dėmesį į vidinius procesus (pvz., pažinimą, atmintį, informacijų apdorojimą) ir taip radikaliai pakeitė psichologijos kryptį. Nepaisant to, biheviorizmo idėjos nebuvo visiškai atmestos; jos integruotos į šiuolaikinius taikomuosius metodus.
Praktinės taikymo sritys
Biheviorizmo principai tapo pagrindu įvairioms terapijoms ir taikymams:
- Kognityvinė-bihevioristinė terapija (CBT) derina biheviorinius metodus su kognityvinėmis technikomis ir yra veiksminga gydant nerimą, fobijas ir kai kurias priklausomybes.
- Taip pat vystomas taikomasis elgesio analizės (Applied Behavior Analysis, ABA) metodas, plačiai vartojamas elgesio modifikavimui švietimo ir elgesio intervencijų kontekste (ypač dirbant su autizmo spektro sutrikimais).
Šiuolaikinės perspektyvos
Nors tradicinis biheviorizmas kaip vienintelė psichologijos paradigma prarado dominavimą, jo metodai ir įžvalgos vis dar naudojami kartu su kognityviniais modeliais ir neurobiologiniais tyrimais. Dabar dažnai siekiama integruoti stebimą elgesį su vidiniais procesais ir biologiniais mechanizmais – pvz., nagrinėjant, kaip genai ir aplinka kartu formuoja elgesį arba kaip neurų tinklai palaiko mokymąsi.
Santrauka: Biheviorizmas buvo svarbi psichologijos raidos dalis, pabrėžusi empirinius tyrimus ir mokymosi mechanizmus. Jo poveikis matomas šiuolaikinėse terapijose ir taikomuosiuose elgesio tyrimuose, nors savarankiškai jis buvo papildytas kognityvinėmis, biologinėmis ir evoliucinėmis perspektyvomis.
Sąlygos
Sąlygų sudarymas yra tada, kai norimas elgesys pasiekiamas per mokymą. Tai atliekama susiejant dirgiklius su tam tikru elgesiu. Kai kurie elgesio būdai yra natūralūs refleksai, su kuriais žmonės (ir gyvūnai) gimsta. Kūdikiai gimsta su paveldėtais refleksais, kurie padeda jiems valgyti, bendrauti ir išgyventi. Šie refleksai yra nesąlygiški, jų kūdikis nėra mokomas.
Klasikinis sąlygojimas
Klasikinis sąlygojimas (taip pat žinomas kaip Pavlovosąlygojimas) yra tada, kai sąlyginis stimulas sukelia nesąlyginį atsaką. Tai paaiškina, kaip žmonės įgijo naujas reakcijas į skirtingus dirgiklius.
Kitas nesąlyginės reakcijos pavyzdys - kai vėjas pučia žmogui į akis ir jis automatiškai užsimerkia, kad į jas nepatektų dulkių ar kitų daiktų. Tai įgimtas refleksas.
Baimės sąlygojimas yra tada, kai anksčiau neutralus stimulas naudojamas baimei sukelti. Vienas iš pagrindinių pavyzdžių - Vatsono ir Rejnerio atliktas Mažojo Alberto eksperimentas. Tyrėjai tikrino kūdikių emocines reakcijas. Jie nustatė, kad mažasis Albertas reaguodavo į stiprų triukšmą, o tada, pamatęs baltą žiurkę, sąlygiškai sukeldavo baimę. Tai buvo vadinama sąlygine emocine reakcija. Po kurio laiko mažasis Albertas verkdavo, kai pamatydavo baltą žiurkę arba bet ką mažą ir baltą, net savo pliušinį gyvūnėlį.
Operantinis sąlygojimas
Operantinissąlygojimas dar vadinamas instrumentiniu sąlygojimu. Jį tyrinėjo Thorndike'as ir Skinneris.
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra biheviorizmas?
A: Biheviorizmas - tai požiūris į elgsenos tyrimą, grindžiamas tik tuo, ką galima tiesiogiai matyti. Jis sutelkia dėmesį į stimulų ir reakcijų ryšius ir teigia, kad elgesį galima tirti nežinant, kokia yra įvykio fiziologija, ir nesinaudojant tokiomis teorijomis kaip proto teorija.
Klausimas: Ką bihevioristai manė apie žmogaus elgesį?
A: Bihevioristai manė, kad visas žmogaus elgesys yra išmokstamas per klasikinį arba operantinį sąlygojimą, t. y. mokymąsi dėl ankstesnės patirties poveikio. Jie neigė paveldėto elgesio, instinktų arba paveldėtų polinkių elgtis svarbą.
K: Kas buvo pagrindiniai biheviorizmo tyrinėtojai?
A.: Prie biheviorizmo srities daugiausia prisidėjo C. Lloydas Morganas, Ivanas Pavlovas, Edwardas Thorndike'as, Johnas B. Watsonas ir B. F. Skinneris.
K: Kokius tyrimus atliko Pavlovas?
A: Pavlovas tyrė klasikinį sąlygojimą naudodamas šunis ir jų natūralų gebėjimą seilėtis, gaminti vandenį burnoje.
K: Kaip Thorndike'as ir Watsonas vertino introspekciją?
A: Thorndike'as ir Watsonas atmetė žiūrėjimą į savo sąmoningas mintis ir jausmus ("Introspekcija"). Jie norėjo apriboti psichologiją eksperimentiniais metodais.
K: Kokio pobūdžio tyrimams Skineris skyrė daugiausia dėmesio?
A: Skinnerio tyrimai daugiausia buvo susiję su elgesio formavimu naudojant teigiamą pastiprinimą (apdovanojimus, o ne bausmes).
K.: Kaip šiuolaikinė evoliucinė psichologija metė iššūkį "tuščio lapo" prielaidai?
A. Šiuolaikinė evoliucinė psichologija prieštarauja "tuščio lapo" prielaidai ir teigia, kad žmonės gimsta su proto patirtimi ar žiniomis, o ne gimsta su švariu, tuščiu protu, kurio viską reikia išmokti užaugus.
