Biheviorizmas – tai psichologijos kryptis ir tyrimo metodas, kuris pabrėžia tik stebimą, išorinį elgesį. Bihevioristai daugiausia dėmesio skiria ryšiams tarp stimulų ir reakcijų, manydami, kad psichologiją reikia grindžiant eksperimentiniais, matuojamais duomenimis.

Pagrindinės idėjos

Biheviorizmas remiasi keliomis esminėmis prielaidomis:

  • Stebimas elgesys yra pagrindinis tyrimo objektas – nematomos vidinės būsenos (pvz., subjektyvios mintys ar jausmai) nėra laikomos patikimais mokslo objektais, nors jos gali būti svarbios.
  • Mokymasis – daugumos elgesio formų kilmė aiškinama per mokymosi mechanizmus, ypač per operantinį sąlygojimą ir klasikinius sąlyginius ryšius.
  • Tabula rasa (tuščio lapo) idėja – bihevioristai dažnai neigė įgimtų, paveldimų elgesio polinkių svarbą, laikydami elgesį daugiausia įgytu. Šiai idėjai priešpastatoma evoliucinė psichologija.

Klasikinis sąlygojimas (Pavlovo indėlis)

Ivanas Pavlovas ištyrė klasikinį sąlygojimą naudodamas šunis: jiems buvo pateikiamas ne tik natūralus maisto dirginimas (nešiojantis seilėtekį), bet ir anksčiau neutraliuoju laikytas stimulius (pvz., garsas), kuris po kelių sutapimų su maistu pats sukeldavo seilėtekį. Ši procedūra parodė, kaip neutralus dirgiklis tampa sąlyginiu stimulu, sukeldamas sąlygine reakciją (CS → CR).

Operantinis sąlygojimas (Thorndike, Skinner)

Edwardas Thorndike'as tyrė mokymą per pasekmes naudodamas vadinamuosius sprendimų dėžes (puzzle box) ir suformulavo efekto dėsnius (law of effect) – elgesys, kurį seka malonios pasekmės, linkęs kartotis. Vėliau Johnas B. Watsonas ir ypač B. F. Skinneris išplėtojo šią idėją: Skinneris nagrinėjo elgesio formavimąsi naudojant teigiamą pastiprinimą (apdovanojimus) ir aptarė pastiprinimo grafikus bei plano reikšmę elgesio išlaikymui arba išnykimui.

Pagrindiniai tyrinėtojai

Biheviorizmo metodai

Biheviorizmas pirmenybę teikė eksperimentiniams metodams, stebint elgesį kontroliuojamomis sąlygomis, manipuliuojant stimulais ir vertinant reakcijas. Introspekcijos (saviapžiūros) metodai buvo atmesti arba menkinami, nes jie nebuvo laikomi objektyviais ir kartojamais.

Kritika ir istorinis vystymasis

Biheviorizmas sulaukė kritikos dėl vidinių procesų ignoravimo. Kritikai teigė, kad negalima pilnai paaiškinti sudėtingų elgesio formų, nepaisant proto būsenų, fiziologijos ir genetikos vaidmens. Bihevioristų požiūris, neigiantis paveldimumo ir instinktų svarbą, susidūrė su priešingomis idėjomis iš etologijos ir evoliucinės psichologijos.

20 amžiaus viduryje įtaką ėmė daryti kognityvinė psichologija – ji atkreipė dėmesį į vidinius procesus (pvz., pažinimą, atmintį, informacijų apdorojimą) ir taip radikaliai pakeitė psichologijos kryptį. Nepaisant to, biheviorizmo idėjos nebuvo visiškai atmestos; jos integruotos į šiuolaikinius taikomuosius metodus.

Praktinės taikymo sritys

Biheviorizmo principai tapo pagrindu įvairioms terapijoms ir taikymams:

  • Kognityvinė-bihevioristinė terapija (CBT) derina biheviorinius metodus su kognityvinėmis technikomis ir yra veiksminga gydant nerimą, fobijas ir kai kurias priklausomybes.
  • Taip pat vystomas taikomasis elgesio analizės (Applied Behavior Analysis, ABA) metodas, plačiai vartojamas elgesio modifikavimui švietimo ir elgesio intervencijų kontekste (ypač dirbant su autizmo spektro sutrikimais).

Šiuolaikinės perspektyvos

Nors tradicinis biheviorizmas kaip vienintelė psichologijos paradigma prarado dominavimą, jo metodai ir įžvalgos vis dar naudojami kartu su kognityviniais modeliais ir neurobiologiniais tyrimais. Dabar dažnai siekiama integruoti stebimą elgesį su vidiniais procesais ir biologiniais mechanizmais – pvz., nagrinėjant, kaip genai ir aplinka kartu formuoja elgesį arba kaip neurų tinklai palaiko mokymąsi.

Santrauka: Biheviorizmas buvo svarbi psichologijos raidos dalis, pabrėžusi empirinius tyrimus ir mokymosi mechanizmus. Jo poveikis matomas šiuolaikinėse terapijose ir taikomuosiuose elgesio tyrimuose, nors savarankiškai jis buvo papildytas kognityvinėmis, biologinėmis ir evoliucinėmis perspektyvomis.