Biheviorizmas
Biheviorizmas - tai elgesio tyrimo metodas, pagrįstas tik tuo, ką galima tiesiogiai matyti. Bihevioristai daugiausia dėmesio skiria ryšiams tarp stimulų ir reakcijų.
Nematomos savybės, tokios kaip proto būsenos (bet kokia būsena, kuri labai skiriasi nuo įprastos budrumo būsenos, pvz., dėl baimės ar nerimo), šiame tyrime nebuvo naudojamos, nors žinome, kad protas yra svarbus visų pažangių gyvūnų elgsenai. Biheviorizmas teigia, kad elgseną galima tirti nežinant, kokia yra įvykio fiziologija, ir nesinaudojant tokiomis teorijomis kaip proto teorija. Pagal apibrėžimą, visą elgesį galima stebėti.
Behaviorizmas taip pat rėmėsi kita idėja, kad visas žmogaus elgesys yra išmoktas. Bihevioristai tikėjo, kad elgesį galima paaiškinti klasikiniu arba operantiniu sąlygojimu. Tai yra mokymasis dėl ankstesnės patirties poveikio. Tačiau bihevioristai neigė paveldėto elgesio, instinktų (gyvo organizmo įgimto polinkio) arba paveldėto polinkio elgtis svarbą. Jie netikėjo arba ignoravo paveldimumo(bruožų perdavimo palikuonims iš tėvų) idėją, kad kažkas gali kilti iš žmogaus genų. Tai buvo tuščio lapo idėja, kad kūdikiai gimsta su švariu, tuščiu protu. Manoma, kad gimę žmonės neturi protinės patirties ar žinių ir kad visko išmokstama užaugus. Šiuolaikinė evoliucinė psichologija prieštarauja "tuščio lapo" prielaidai.
Pagrindiniai biheviorizmo tyrinėtojai ir mokslininkai yra C. Lloydas Morganas, Ivanas Pavlovas, Edwardas Thorndike'as, Johnas B. Watsonas ir B. F. Skinneris.
Pavlovas tyrinėjo klasikinįsąlygojimą naudodamas šunis ir jų natūralų gebėjimą seilėtis, gaminti vandenį burnoje. Thorndike'as ir Watsonas atmetė introspekcinius metodus, t. y. tyrinėjo savo sąmoningas mintis ir jausmus. Jie norėjo apriboti psichologiją eksperimentiniais metodais. Skinnerio tyrimai daugiausia rėmėsi elgesio formavimu naudojant teigiamą pastiprinimą (apdovanojimus, o ne bausmes).
Šiandien biheviorizmo idėjomis remiamasi kognityvinėje-bihevioristinėje terapijoje. Kognityvinė elgesio terapija gali padėti žmonėms kovoti su nerimu ir fobijomis, taip pat su tam tikromis priklausomybės formomis.
Biheviorizmą kaip mokslinę teoriją iš esmės pakeitė kognityvinė psichologija.
Sąlygos
Sąlygų sudarymas yra tada, kai norimas elgesys pasiekiamas per mokymą. Tai atliekama susiejant dirgiklius su tam tikru elgesiu. Kai kurie elgesio būdai yra natūralūs refleksai, su kuriais žmonės (ir gyvūnai) gimsta. Kūdikiai gimsta su paveldėtais refleksais, kurie padeda jiems valgyti, bendrauti ir išgyventi. Šie refleksai yra nesąlygiški, jų kūdikis nėra mokomas.
Klasikinis sąlygojimas
Klasikinis sąlygojimas (taip pat žinomas kaip Pavlovosąlygojimas) yra tada, kai sąlyginis stimulas sukelia nesąlyginį atsaką. Tai paaiškina, kaip žmonės įgijo naujas reakcijas į skirtingus dirgiklius.
Kitas nesąlyginės reakcijos pavyzdys - kai vėjas pučia žmogui į akis ir jis automatiškai užsimerkia, kad į jas nepatektų dulkių ar kitų daiktų. Tai įgimtas refleksas.
Baimės sąlygojimas yra tada, kai anksčiau neutralus stimulas naudojamas baimei sukelti. Vienas iš pagrindinių pavyzdžių - Vatsono ir Rejnerio atliktas Mažojo Alberto eksperimentas. Tyrėjai tikrino kūdikių emocines reakcijas. Jie nustatė, kad mažasis Albertas reaguodavo į stiprų triukšmą, o tada, pamatęs baltą žiurkę, sąlygiškai sukeldavo baimę. Tai buvo vadinama sąlygine emocine reakcija. Po kurio laiko mažasis Albertas verkdavo, kai pamatydavo baltą žiurkę arba bet ką mažą ir baltą, net savo pliušinį gyvūnėlį.
Operantinis sąlygojimas
Operantinissąlygojimas dar vadinamas instrumentiniu sąlygojimu. Jį tyrinėjo Thorndike'as ir Skinneris.
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra biheviorizmas?
A: Biheviorizmas - tai požiūris į elgsenos tyrimą, grindžiamas tik tuo, ką galima tiesiogiai matyti. Jis sutelkia dėmesį į stimulų ir reakcijų ryšius ir teigia, kad elgesį galima tirti nežinant, kokia yra įvykio fiziologija, ir nesinaudojant tokiomis teorijomis kaip proto teorija.
Klausimas: Ką bihevioristai manė apie žmogaus elgesį?
A: Bihevioristai manė, kad visas žmogaus elgesys yra išmokstamas per klasikinį arba operantinį sąlygojimą, t. y. mokymąsi dėl ankstesnės patirties poveikio. Jie neigė paveldėto elgesio, instinktų arba paveldėtų polinkių elgtis svarbą.
K: Kas buvo pagrindiniai biheviorizmo tyrinėtojai?
A.: Prie biheviorizmo srities daugiausia prisidėjo C. Lloydas Morganas, Ivanas Pavlovas, Edwardas Thorndike'as, Johnas B. Watsonas ir B. F. Skinneris.
K: Kokius tyrimus atliko Pavlovas?
A: Pavlovas tyrė klasikinį sąlygojimą naudodamas šunis ir jų natūralų gebėjimą seilėtis, gaminti vandenį burnoje.
K: Kaip Thorndike'as ir Watsonas vertino introspekciją?
A: Thorndike'as ir Watsonas atmetė žiūrėjimą į savo sąmoningas mintis ir jausmus ("Introspekcija"). Jie norėjo apriboti psichologiją eksperimentiniais metodais.
K: Kokio pobūdžio tyrimams Skineris skyrė daugiausia dėmesio?
A: Skinnerio tyrimai daugiausia buvo susiję su elgesio formavimu naudojant teigiamą pastiprinimą (apdovanojimus, o ne bausmes).
K.: Kaip šiuolaikinė evoliucinė psichologija metė iššūkį "tuščio lapo" prielaidai?
A. Šiuolaikinė evoliucinė psichologija prieštarauja "tuščio lapo" prielaidai ir teigia, kad žmonės gimsta su proto patirtimi ar žiniomis, o ne gimsta su švariu, tuščiu protu, kurio viską reikia išmokti užaugus.
