Psichologijoje nativizmas - tai teorija, teigianti, kad dauguma pagrindinių įgūdžių smegenyse yra užfiksuoti nuo gimimo. Ši teorija yra priešinga teorijai, vadinamai tuščia lenta arba tabula rasa. Tuščios lentos teorijos teigė, kad žmonės gimdami beveik neturi įgūdžių ar gebėjimų: šių įgūdžių jie išmoksta per visą gyvenimą. Tarp žmonių, kurie tiki natyvizmu (tam tikrose ribose), yra Džeris Fodoras, Noamas Chomskis ir Stivenas Pinkeris. Šie psichologai mano, kad žmonės gimsta su tam tikrais gebėjimais, kurie padeda jiems išmokti kitų įgūdžių, pavyzdžiui, kalbos.

Atrodo, kad kai kurie žinduoliai paveldi emocines reakcijas. Pavyzdžiui, beždžionės bijo gyvatės. Dauguma vabzdžių, roplių ir paukščių elgsenos ypatybių yra paveldėtos. Tačiau žinduoliai pasižymi didesniu gebėjimu mokytis nei kitų rūšių gyvūnai.

Čarlzas Darvinas knygoje "Žmogaus ir gyvūnų emocijų raiška" (1872 m.) parodė, kad daugumos emocijų raiškos būdai yra bendri visoms žmonių kultūroms. Jis teigė, kad tai buvo paveldėta ir evoliucijos rezultatas. Biheviorizmas teigia, kad žmogaus elgesį veikia jo rezultatai (operantinis sąlygojimas). Bihevioristai neigė paveldėto elgesio, instinktų ar paveldėto polinkio elgtis svarbą. Žmonės, kurie tiki evoliucine psichologija, mano, kad tai neteisinga. Jie mano, kad žmogaus elgesys turi gilias šaknis mūsų evoliucinėje praeityje.

Kas būdinga nativistiniam požiūriui

Nativizmas pabrėžia, kad tam tikros struktūros ar gebėjimai yra įgimti arba genetiniu būdu užprogramuoti. Tai gali reikšti:

  • įgimtus refleksus ir automatines reakcijas (pvz., žindymo, grasp ar rooting refleksai naujagimiams);
  • kognityvines „modulių“ sistemas, kurios specializuotos tam tikroms užduotims (pvz., kalbai, veidų atpažinimui) — idėją ypač akcentavo Džeris Fodoras;
  • specifinius mokymąsi palengvinančius mechanizmus (pavyzdžiui, Noamo Chomskio idėja apie Universaliosios gramatikos karkasą kalbai įgyti).

Įgimtos savybės ir pavyzdžiai iš gamtos

Biologiniai pavyzdžiai rodo, kad kai kurios elgsenos formos yra paveldimos arba atsiranda be specialaus mokymo. Be jau minėtų refleksų, pavyzdžiui:

  • imprintingas paukščiams (jaunikliai greitai prisiriša prie pirmo pamatyto objekto ir seka jį);
  • tamsos ar kartais gyvatės baimė primatams — galbūt evoliucinis paveldas, padedantis išlikti;
  • instinktyvios maitinimosi ar gynybos reakcijos įvairiose rūšyse.

Vis dėlto dauguma žinduolių, ypač žmonės, pasižymi didesniu plastingu mokymosi potencialu: įgimtos savybės formuoja pradines gaires, o vienaip ar kitaip patirtis jas „užpildo“ ir nušlifuoja.

Kalbos įgijimas

Kalba yra vienas iš pagrindinių argumentų natyvizmo naudai. Noamas Chomskis pasiūlė, kad vaikai įgyja kalbą labai greitai ir vieningu būdu nepriklausomai nuo kultūros, nes jie turi įgimtą kalbinių taisyklių rinkinį — Universaliosios gramatikos idėją. Stivenas Pinkeris kalbą apibūdina kaip „instinktą“ — sudėtingą adaptaciją, išaugusią evoliucijos metu.

Tarp nativistų argumentų dažnai minimas ir „stimulo skurdumo“ (poverty of the stimulus) principas: vaikams ne visuomet pateikiama pakankamai aiškios informacijos, kad jie išmoktų kalbos taisykles vien tik iš aplinkos, todėl turi egzistuoti vidiniai mechanizmai, kurie padeda užpildyti spragas. Taip pat aptariamas kritinis langas (critical period) — laikas vaikystėje, kai kalbos įgijimas yra palankiausias.

Empiriniai duomenys

Natūralūs ir eksperimentiniai tyrimai pateikia mišrius duomenis:

  • vaikų kalbos vystymasis ir panašios vystymosi stadijos įvairiose kultūrose suteikia užuominų apie bendrus mechanizmus;
  • klinikos atvejai (pvz., specifinis kalbos sutrikimas — SLI) rodo, kad tam tikri gebėjimai gali būti selektyviai pažeidžiami, kas patvirtina tam tikrą biologinį pagrindą;
  • neurovaizdiniai tyrimai identifikuoja smegenų sritis, susijusias su kalba (Broca, Wernicke ir kt.), taip pat rodo genetinių variantų įtaką kognityviniams gebėjimams;
  • eksperimentai su kūdikiais (pvz., statistinis mokymasis, Saffran ir kt.) parodė, jog kūdikiai gali aptikti garsų sekų modelius be sąmoningo mokymo — tai gali būti tiek įgimto, tiek ankstyvo patyrimo rezultatas.

Kritika ir alternatyvos

Nors nativizmas turi daug šalininkų, jam taip pat pateikiama nemažai kritikos:

  • bihevioristinė ir empiristinė tradicijos akcentuoja aplinkos, mokymosi ir pastiprinimo svarbą;
  • jungtiniai (connectionist) modeliai bando paaiškinti sudėtingus elgesio modelius be griežtai įgimtų taisyklių, remdamiesi tinklo mokymusi daugybinių pavyzdžių pagrindu;
  • kritikai teigia, kad sunku aiškiai atskirti, kas yra „įgimta“ ir kas tiesiog ankstyvo, natūralaus mokymosi rezultatas; kultūrinė įvairovė ir plastika rodo, jog aplinka formuoja daug ką;
  • kai kurie biologai ir psichologai pabrėžia geno–aplinkos sąveiką (epigenetiką) vietoj paprasto „genai nusako elgesį“ požiūrio.

Šiuolaikinis požiūris

Dabartinė daugelio specialistų pozicija yra integruojanti: nativistiniai mechanizmai (įgimtos predispozicijos, evoliucinės adaptacijos, smegenų struktūriniai ypatumai) ir empirinė patirtis (mokymasis, socialinė sąveika, kultūra) veikia kartu. Moksliniai tyrimai stengiasi tiksliau išmatuoti, kurie gebėjimai yra stipriau biologiniai, o kurie labiau priklauso nuo patirties, ir kaip jie sąveikauja per gyvenimą.

Apibendrinant: natyvizmas pabrėžia įgimtų mechanizmų reikšmę žmogaus elgesiui ir pažinimui, ypač tokiose srityse kaip kalba ar pagrindinės emocinės reakcijos. Tačiau dauguma dabartinių tyrimų ir teorijų traktuoja įgimtumą ir mokymąsi ne kaip priešingas, o kaip tarpusavyje susijusias jėgas, formuojančias žmogaus psichiką ir elgesį.