Geštalto psichologija: kas tai, dėsniai ir istorija

Geštalto psichologija: supraskite pagrindinius dėsnius, istoriją ir suvokimo principus — nuo Wertheimerio atradimų iki šiuolaikinių taikymų regos ir dizaino.

Geštalto psichologija - tai XX a. pradžioje Berlyne susiformavusi proto ir smegenų teorija.

Idėja ta, kad smegenys mato viską kaip visumą. Geštalto efektas labiausiai pasireiškia regėjime. Mes atpažįstame figūras ir ištisas formas, o ne tik linijų ir kreivių rinkinį. Psichologijoje geštaltizmas dažnai priešpastatomas struktūralizmui. Aiškinant geštalto teoriją dažnai vartojama frazė "Visuma yra didesnė už dalių sumą". Geresnė formuluotė yra : "Visuma skiriasi nuo dalių".

"Mes iš prigimties esame linkę patirti dalykus kuo geresniu geštaltu. "Geras" čia gali reikšti daug dalykų, pavyzdžiui, taisyklingas, tvarkingas, paprastas, simetriškas ir t. t., o tai reiškia konkrečius geštalto dėsnius".

"Pirminis pastebėjimas buvo Wertheimerio, kai jis pastebėjo, kad judėjimą suvokiame tik kaip greitą atskirų jutiminių įvykių seką. Tai jis matė žaisliniame stroboskope, kurį nusipirko Frankfurto geležinkelio stotyje, ir tai, ką jis matė savo laboratorijoje, kai eksperimentavo su greitai viena po kitos mirksinčiomis švieselėmis (pavyzdžiui, kalėdinės lemputės, kurios, atrodo, bėga aplink eglutę, arba įmantrūs neoniniai ženklai Las Vegase, kurie, atrodo, juda). Šis efektas vadinamas tariamuoju judesiu ir iš tikrųjų yra pagrindinis kino filmų principas".

XX a. pradžios teoretikai, tokie kaip Kurtas Koffka, Maxas Wertheimeris ir Wolfgangas Köhleris (Carlo Stumpfo mokiniai), objektų viziją suvokė kaip visus elementus, sujungtus į bendrą konstrukciją. Šiuo "geštaltiniu" arba "visos formos" požiūriu siekta suprasti suvokimą - iš pažiūros įgimtus psichikos dėsnius, lemiančius objektų suvokimo būdą. Jis remiasi čia ir dabar bei tuo, kaip jūs žiūrite į daiktus. Jį galima suskirstyti į dvi dalis: figūra ar pagrindas - ar iš pirmo žvilgsnio matote figūrą priešais save, ar foną?

Šie įstatymai buvo kelių formų. Vienas iš pavyzdžių - tai, kad esame linkę matyti panašius ar arti vienas kito esančius objektus kaip prasmingai susijusius. Geštaltas buvo kritikuojamas dėl to, kad jis yra tik aprašomasis, tačiau juo buvo grindžiami daugelis tolesnių modelių ir objektų suvokimo, elgesio, mąstymo, problemų sprendimo ir psichopatologijos tyrimų.

"Stoviu prie lango ir matau namą, medžius, dangų. Teoriškai galėčiau sakyti, kad buvo 327 spalvų ryškiai ir niuansai. Ar turiu "327"? Ne. Aš turiu dangų, namą ir medžius". Maxas Wertheimeris Suvokimo formų organizavimo dėsniai. 1923

Geštalto psichologija buvo šiuolaikinės kognityvinės psichologijos pirmtakė. Ji skiriasi nuo geštaltinės psichoterapijos.

Pagrindinės idėjos ir principai

Geštalto psichologija teigia, kad suvokimas yra organizuotas, struktūruotas ir orientuotas į prasmingas visumas. Vietoje to, kad sąmoningai sudėliotume atskirus jutiminius elementus, smegenys automatiškai grupuoja signalus ir interpretuoja juos kaip vientisus objektus. Tai vyksta greitai ir dažnai be sąmoningos analizės.

Geštalto dėsniai (suvokimo organizavimo principai)

Tipiniai geštalto dėsniai, paaiškinantys, kaip mes suskirstome vaizdinę informaciją, yra šie:

• Artumo principas (proximity) – elementai, kurie yra arti vienas kito, suvokiami kaip grupė.
• Panašumo principas (similarity) – panašūs elementai (pagal spalvą, formą, dydį) matomi kaip susiję.
• Užbaigtumo arba uždarymo principas (closure) – mes linkę užbaigti neišbaigtas figūras, kad jos sudarytų prasmingą visumą.
• Tęstinumo principas (continuity) – linijos ar kontūrai suvokiami kaip tęstiniai, o ne fragmentuoti.
• Prägnanz arba „geros formos“ principas – mes rinksimės paprastą, simetrišką ir tvarkingą interpretaciją, jei įmanoma.
• Bendro likimo principas (common fate) – elementai, judantys ta pačia kryptimi, suvokiami kaip vienas objektas.
• Simetrija ir reguliariškumas – simetriški arba reguliariai išdėstyti elementai suvokiami kaip vientisa struktūra.
• Figūros ir fono skirtis (figure–ground) – smegenys atskiria pagrindinę figūrą nuo fono ir gali keisti interpretaciją priklausomai nuo dėmesio.

Istorija ir tyrimai

Geštalto psichologijos šaknys yra XX a. pradžioje Vokietijoje. Pagrindiniai šios mokyklos įkūrėjai buvo Kurtas Koffka, Maxas Wertheimeris ir Wolfgangas Köhleris (abu mokęsi pas Carlo Stumpfo). Vienas žymiausių eksperimentinių atradimų yra Wertheimerio aprašytas tariamojo judesio reiškinys (phi fenomenas) – greiti mirksėjimai, kurie suvokiami kaip nuolatinis judėjimas (parodyta naudojant stroboskopą), ir tai buvo vienas iš kino principų paaiškinimų.

Geštalto mokslininkai akcentavo, kad suvokimo dėsniai yra „čia ir dabar“ – jie orientuoti į aktualią situaciją, o ne į elementų atskirą analizę. Nors pradžioje geštaltas buvo labiau aprašomasis nei mechanistinis, vėlesni tyrimai integravo šiuos principus su eksperimentine psichologija, pažinimo tyrimais ir neurobiologija.

Pritaikymas ir reikšmė

Geštalto principai turi platų praktišką pritaikymą:

• Dizainas ir vizualinė komunikacija – grafikai, logotipai, maketavimas ir vartotojo sąsajos (UX/UI) remiasi geštalto principais, kad vartotojai greičiau suprastų turinį.
• Meno ir kompozicijos teorija – menininkai ir fotografai pasinaudoja figūros ir fono bei simetrijos principais kuriant aiškias, estetiškas kompozicijas.
• Percepcijos ir atminties tyrimai – geštalto idėjos įkvėpė tyrimus apie suvokimo organizavimą, problemų sprendimą ir kūrybiškumą.
• Neuropsichologija – šiuolaikiniai smegenų tyrimai (pvz., vizualinės žievės grupavimo mechanizmai) parodė, kad kai kurie geštalto principai turi neurobiologinį pagrindą.

Skirtumas nuo geštaltinės psichoterapijos

Nors pavadinimas panašus, geštaltinė psichoterapija yra terapinė praktika, išsivysčiusi XX a. viduryje (pvz., Fritz Perls), ir ji nesutampa su geštalto psichologijos teoriniais principais. Geštalto psichologija – tai suvokimo ir kognicijos teorija; geštaltinė terapija – klinikinė metodika, orientuota į patyrimą ir santykį čia ir dabar.

Kritika ir vėlesnės kryptys

Pagrindinė kritika geštaltui buvo ta, kad daug teorijų yra aprašomos ir neturi aiškaus mechanistinio paaiškinimo. Tačiau vėlesni neurobiologijos ir kognityvinių modelių tyrimai dažnai patvirtina kai kurias geštalto prognozes (pvz., grupavimo taisykles). Be to, geštaltas įkvėpė matematiškai griežtesnius požiūrius, tokius kaip tikimybiniai ir Bayes’iniai modeliai bei prognozių tikrumo (predictive coding) teorijos, kurios siekia paaiškinti, kaip smegenys integruoja jutiminius signalus į reikšmingas išvadas.

Santrauka

Geštalto psichologija suteikė svarbų pagrindą suvokimo tyrimams, pabrėždama, kad mes matome pasaulį organizuotą į prasmingas visumas. Jos dėsniai – artumo, panašumo, užbaigtumo, tęstinumo, figūros–fono ir kiti – tebėra naudingi tiek teorijoje, tiek praktikoje (dizaino, meno, UX, psichologijos srityse). Nors pradžioje geštaltas kartais kritikavo dėl apibūdinamumo, vėlesni tyrimai ir naujos teorijos pagilino supratimą apie šių principų mechanizmus ir jų vietą pažinimo bei smegenų veiklos kontekste.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra geštalto psichologija?

K: Kaip geštalto teorija paaiškina suvokimą?

Klausimas: Kas sukūrė geštalto psichologijos idėją?

K: Koks yra tariamo judesio pavyzdys?

K: Ką pastebėjo Maksas Vertheimeris apie tai, kaip žmonės suvokia objektus?

K: Kaip geštalto psichologija buvo naudojama nuo jos atsiradimo pradžios?

Paieška pagal raidę